Tokios pilkos dienos, dar pilkesnis rūkas,
plaukiantis per žemę lyg sapnų laivai,
aš esu čia vienas taip, kaip mėnuo plūko
vienišas padangėj, vienišas labai.

Tik žvaigždynai supas, tik dangaus beribė,
tik platumas žvilgsnio, begalė svajų,
visos tarsi paukščiai į tolybę skrido,
o mintis manoji lėkė ten, kur tu.

O dabar besparnis aš lyg sužalotas
laiko ir likimo žvaigždeles degu,
kur dykynės driekias begaliniai plotai,
ten, kur mes tebuvom vizijoj kartu.