Kibirkštys.Triptikas 2
Žali žaibai ištirpo danguje,
Švelniai skambėdami virš rūko –
Gelmėj audros praūžusios gija
Kraujuodama atodūsiu įtrūko
...Ir išsilaisvino Mintis iš nebūties kerų
Dangaus žaliųjų kibirkščių akorduos –
Oi skrido,skrido tūkstančiai arų –
Laisvų arų virš pavergėjų ordos,
Kuri vis biro, kaip pilki rūkai
Ir maišėsi su pragaro anodija –
O iškankinta Žeme, šimtmečius verkei,
Kad Tavo Širdį juodos upės nuodija –
Jau susiūbavo tamsūs pamatai –
Ir kibirkščiuoja laimės aureolė,
Juk Žeme, Žeme, net ūkuos matai –
Pavasariai kad tavo neprapuolė...
Ir mano sieloje randų senų šalia
Vilties simfonija balta šviesa atskrido –
Juk tu žinai, kokia Minties galia,
Kai krenta kaukės to nelemto šydo –
Ir skeldi amžių nevilties tvirtovė!
...Dygliažolės širdin Aušros Tiesa sužiuro,
O ji pro šerkšną Saulės Žiedą krovė –
Simfoniją gelmių šviesiųjų jūros...