Kiek jau progų praleista tylėt?
Net jei tiesos — tik miglinos kreivės?
Gal tai akstinas tulžį išliet,
Kai nurimti turėtum ir melstis?

Gal rėki, nes ne tavo valia,
Nors patrūk, bet esmės nepakeisi?
Nekrutėsi, tai varnos sules
It sultingą nunokusį vaisių?

Gal aplink nebelikę savų,
Kas be žodžių būty suturėtų?
Ar tu liktum džiugiam de javu,
Nefiksuojantis laiko nei vietos?
----
Suprantu, kiek dar daug nežinau.
Argi gali gyvenimas baigtis?..
Ką patarti galėčiau bent sau?
Gerbti žmones labiau, negu daiktus...