Lyja. Lyja. Lyja.
Žydi pakalnutės. Žydi pinavijos.
O už lango lyja.
Kvepia mėtom, liepom,
pienės gręžiasi į saulę.
O už lango lyja lyja lyja,
kregždžių žirklės karpo dangų.
Žalia žalia ligi horizonto,
virpa drebulė nuo vėjo.
Ištiesiu rankas į lietų, saulę, vėją,
ąžuolai galiūnai šimtmečius stovėjo,
jiems nebaisios audros, vėjai, lietūs,
jie nebijo sniego nei pūgų.
Lig piliakalnio viršūnės šakomis apglėbę,
šaknimis į žemę. Stovi jie tvirtai.
O už lango lyja.
Teka ašaros lietaus per langą,
ritasi per skruostą mano lig širdies.
Debesis pajuodęs vis pasvyra,
laisto gimtą žemę
lyg iš šulinio svirties.
Užmiegu ramiai, už lango lyja,
ašarų priverkti šitiek negaliu.
Žydi pakalnutės. Žydi pinavijos.
Aš sapne spalvotam debesy guliu.