Ištirps ledai, nubėgs sniegai upeliais,
Vėl akys žvelgs į gilumą dangaus,
Lazdyno tankmėje maži paukšteliai
Linksmais balsais žiemužės tylą griaus.
 
Skardens tikėjimą, kartu ir šviesią viltį —
Pavasariui jaunam atvert duris,
Prabudusiam lauke naujų darbų vėl imtis
Ir džiaugtis sodų, pievų gėlėmis.
 
Pavasaris dainuos, šėlios laisvūnu vėju,
Plėš kepures senoliams nuo galvų,
Lengvutį sijonėlį mergaitei pakylėjęs,
Nurūks gatve vaikigaliu vikriu.
 
Būtų gerai, kad šaltas ledas tirptų.
Ne vien tik tas, kur lieka po žiemos,
Bet dar labiau, kur abejingos širdys
Prišaldo jo kertes savuos namuos.
 
Pavasarį paimkime už rankos
Bičiulį, draugą, artimą kaimyną.
Tegul gerumas širdis jų aplanko,
Lyg būtų ąžuolą šakotą pasodinę.