Kasas padangėj saulė išsileido,
Debesėliu nušluostė savo veidą 
Ir šypsosi lig pat pavakarių,
Aš su daina
          arbatą
                vėl geriu.

Saulėlydis, gaisais nudažęs dangų,
Šalia manęs svajingai susirango.
Jaukumo rėmuose įsitaisau,
Gerumas jau,
          kad priklausau
                tik sau.

Rami pabūsiu vakarą vėlyvą,
Pasidažysiu lūpas šypsnio syvais,
Nuneš tolyn poezijos sparnai,
Tikrovę
         nukryžiuosiu
               lygtinai.

Ir su palaima leisiuosi į naktį,
Nebevaliosiu ten savęs netekti.
Kai saulė rytą atsives ir vėl,
Klaustukai suspurdės:
         Kas?
               Kur?
                     Kodėl?