XXI 

Ką pasakysi man, Rugy, Slaunus Žolyne? 
Ką manęs, ką galvojęs, iškalbėjau tau. 
Įeik Dvasia į mano kūną 
ir... karaliauk. 
Arba ir vėl teliksią taip, kaip buvę – 
bažnyčiom rodysime į Dzievulį, 
nesužinodami, kad jis yra. 
Apeik dar kartą, 
aplinguok aplink mane. 
Aš žvakę uždegsiu – 
tešviečia. 

Savijautoje suprantu, 
kad abejonės dvasių nepalieka. 
Matyt, kad išminties tokia dalia – 
yra darbelių ir darbų, 
kuriuos daugkart matuoti reikia 
ir tik TADA: 
Štai mano parašas, 
duok savo,
ir sutartis – šventa. 

Tyli? Išsikalbėjai, Siela. 
Tačiau ir vėl tik į save. 
Aš irgi neretai kaip tu: 
atrodo, jūrą prikalbu, aukštuosius kalnus, 
šlamėjimu pripildau medį, mišką. 
Net paukščiai, žvėrys sunerimsta manimi. 
Atrodo, tik todėl ir laikosi pasaulis, 
kad toks nenuorama, išminčius, sumanus – 
kur noriu, ten einu. 
Net ne iš žodžio, ne, 
o iš vaizduotės sau (o ir kitiems) 
gyvenimus, būtis kuriu. 

Ir vėl šit mįslė: kaip man būti? 
Tačiau ne taip, kaip pas Šekspyrą. 
Įeit į mano kūną Dvasiai – ne bėda. 
Man irgi aišku, kad iš jo išėjęs, 
ne mirčiai į rankas pateksiu: 
(Anapilis — tik po mirties), 
o aš dar vis vaizduotėje bastūnas 
ir kūnas  man – penėtojas 
ir tik rečiau – dar ir namai. 
Nėra tos baimės,
Kaip su kuo ir kur iš jo išėjęs būsiu. 
Vaizduotės keliuose pabost nepasitaiko. 
Mintis parūpime sėkme, kaip išgyventi, 
todėl visur ir visuomet  Esu. 

Ką pasakysi man, Rugy, Slaunus Žolyne? 
Štai mano parašas, 
palik man savo,
ir pasilikime kas sau 
kur Jis, Aukščiausias, su mumis. 

Ant Delno ąžuolėlis auga. 
Ant Delno skambina bažnyčios...