Ko neteksiu dabar, išpažinusi tau bejėgystę?
Stringa kaulu sprangiu toks pridusęs ir švokščiantis NE.
Nesimato krantų, o dar plaktis, dar plaukti, dar bristi...
Atsišliek, atsiremk, įsistverki, prašau, į mane.

Nori skęsti? Nedrįsk. Aš tikiu, jog mes dviese išplauksim,
O jei skęsim — drauge, nes po vieną tai žymiai baisiau.
Suklusai? Jau gerai. Patylėkim. Tylėjimas — auksas.
Pamąstyk ir pasverk, ką be vyliaus dabar pasakiau.

O tada — vėl pirmyn į finalinę sunkią ataką,
Kai tavy ir kranklys suka lizdą vangi negalia.
Dar atmerki akis, lai jos kviečiantį žvilgsnį pamato.
Nebūtis per gili, savo noru kad pultum į ją.

Išsirėk, išraudok, kad gyventi geidei iki skausmo,
Kad netekęs jėgų lyg belaisvis pakėlei rankas.
Palaikysiu tave ir tarytum sesuo prisiglausiu.
Ar išduos, kaip sunku, švinas lydytas, veidu tekąs?