Timas pasidavė snauduliui, erdvėlaivis su kiekvienu akių užmerkimu slystelėdavo žemyn, palengva banguodamas. Jau kelias dienas sklendžiant pietryčių kryptimi prieš akis tvyrojo vien juoda erdvė kaip koks audeklas, užklojęs įvairias objektų formas. Pakeliui nepasitaikė nė vieno pasimetusio palydovo. Kompaso rodyklė svyravo ir nebegalėjai žinoti, kur iš tikro atsidursi.

   Berniukas pasimuistė per miegus.
   – Nesu matęs, kad kas nutūptų žvaigždėje, – murmėjo ginčydamasis su savo sapnais.

   Nedavė ramybės jam Merės pasakojimas, kuriame Sirijaus A žvaigždėje gyveno senovės civilizacija. Gyventi žvaigždėje! Nesąmonė, išsigalvojimai! O dar tie Sirijiečiai neva niekada nepavargdavo. Smalsus protas rezgė logikos tinklą, todėl miegas buvo negilus. Timas net susigūžė, kodėl jam taip nepavyksta, raumenys patys atsipalaiduoja, galva nulinksta ir tada užvaldo gėris, miegas smelkiasi į kiekvieną mintį, į kiekvieną lopinėlį iki pat pirštų. Negali nepavargti!

   Timas krūptelėjo.
   –  Gali, Timai,– suskambo Merės balsas.
   Buvo nebeaišku, kurios mintys išsakytos garsiai, o kurios susapnuotos.
   – Sirijiečiai vietoj greitai nusilpstančio kūno ir sunkiai veikiančios galvos įjungia trečią variklį – sielą. Įsivaizduoji, eikvoja sielą! – tęsė savo mintį Mergaitė.

   Merė nupasakojo tą istoriją taip, kad norėtųsi pabusti iš pasidavimo ir sutelkti savo energijos atsargas, o iš tikrųjų nė nesistengė suprasti, kaip galima palaikyti žvaigždės šviesą. Kita žvaigždė Sirijus B neišsaugojo savo ryškumo, išdegė, bet apie tai Merė nutylėjo. Kosmose buvo tamsu, reikėjo ne tik vedančio žvaigždės spindulio, reikėjo sklandančios žemės plutelės, kad erdvėlaivis galėtų nutūpti. Kas, jeigu ir erdvėlavis užges... Ne, reikia vilties, ir Merė įtemptai net prisimerkusi ieškojo bent mažo objekto tamsoje.

   Timas prasibudino ir erdvėlaivis vėl sklendė daugiau nebesvyruodamas. Turbūt nedidelis erdvėlaivio nuslydimas žemyn buvo lemtingas. Netrukus aplink vienas po kito pasipylė meteorai, visai smulkūs ir nedideli akmenėliai, bet tai jau reiškė, kad objektas, nuo kurio šie atskilo, turėjo būti šalia. Timas įlėkė į didžiausią skeveldrų tankumyną nebebijodamas įbrėžimų naujai pakeistame „Paukščio“ sparne.

   Erdvėlaivis kaip ietis skriejo pirmyn ir Merė net šoktelėjo iš nuostabos:
   – Žiūrėk, koks puikus asteroidas!

   Luito paviršių puošė neįprasti urveliai ir išraižymai. Svarbiausia – pagaliau buvo užtiktas žemės plotelis, ant kurio galėtų nutūpti net ir didžiausias kosminis laivas. Šį kartą atrodė, kad visoje visatoje jokia kita planeta nebeegzistuoja. Timas slapčia tikėjo, kad yra nusipelnęs didesnės planetos, bet ką dabar padarysi – variklis geso, akys merkėsi. Reikėjo pailsėti, todėl berniukas nutupdė erdvėlaivį neišreikšdamas nepasitenkinimo.