Ištirpstantis sniegas su saule pavasarį žaidžia,
Ir treškantis ledas subyra į stiklo šukes.
Kai tolin žvelgiu, man tavo rugsėjo negaila,
Nors kartais naktim vis trūksta ir trūksta tavęs.
Gana, pavargau nuo laukimo ir tavo tuštumo.
Sudeginkim tiltus, ir mūsų daugiau nebebus.
Nes išskiria mus ne kiti, ne beribis atstumas.
Kažkaip primityviai suprantam mes savo jausmus.
Toks oras gražus, ir saulė žeme ridinėjas.
Sutirps tavo veidas, įšalęs lediniam purve.
Sušildo mane švelnutis pavasario vėjas...
Laiminga ir žydinti vėl nužingsniuoju gatve.