Neliūdna man.
Akys džiaugsmingai švyti.
Ir siela džiugesiu alsuoja.
Apie tave, brangus, galvoju,
o lūpos dainą uždainuoja.

Neliūdna man.
Rašau eilėraštį prasmingą.
Apie tave, apie mane
ir mudviejų likimą.
Žiūrėk – gražu,
kai obelų žiedais prisninga,
tai primena vieškelio lėkimą.

Neliūdna man.
Einu mintim per žalią gojų,
per juodą žemę basomis einu.
Gyvenimas šioj žemėj
man primena lyg rojų,
nes aš tikiu savim,
tikiu tavim.

Neliūdna man.
Nes saulė siunčia spindulėlį šiltą,
vėjelis švelniai perbraukia per veidą.
Nebesiūbuos man pakely
sudžiūvę smilgos.
Margi žolynai tik žydės
ir šypsena – Dievo palaima.

Neliūdna man.
Esu labai laiminga.
Mana širdis tik džiugesį dainuoja.
Apie tave, apie save,
apie gyvenimą šioj žemėj.
Klausyk, klausyk –
ore žalias pavasaris alsuoja –
ar tai ne rojus?