Karštam vidurdieny bridau aš į rugius,
o taip ramu – vėjelyje žiedeliai supas
karpytais kaspinais ir laukas toks jaukus,
net mėlynai man nusidažo lengvas ūpas.

Per lauką basomis – gėleles parugės
lyg lašą saulės ir dangaus skinu į saują.
Lietau, prašau, paliek, kotai lai paūgės –
Rugiena prasiskleis žiedais į rytą naują.

Kad taip man pasisėt rugiagėlių ežion,
kad taip man sužydėtų ir ant žalios vejos.
Pamerkčiau jas vazon, išmarginton mažon,
dabar svajų plaštakę mėlyje vejuos.
---------------------------------------------------------------

Ir jas nešu namo – tegul ten gražiai žydės,
rugpjūčio sapnas vidurdienyje vaikšto.
O laimei tiek ne daug kasdienoje reikės –
rugiagėlių pilnos rugienoj aikštės.