XX 
Slaunaus Žolyno Rugio vardą jam prisegus 
nutilo Jis, Delno karalius. 
Atrodė, pavargau ir aš. 

Dosni tu man, tokia būtie. 
Turbūt Seneka* netoli 
save prie veidrodžio dabina,  
kai kelią žino, 
iš tiesų sakau – ateis. 
Ir vėl girdėsiu jo 
kaip „Tūkstantį ir vieną naktį“: 
o ar galėtume nurodyti man tą, 
kuris brangina laiką, kuris žino, 
kad senių metuose 
didžioji jo dalis – praeityje. 
Prabėgusį gyvenimą valdo Mirtis. 

Tyliau, Seneka. 
Aš mačiau, kaip gilė mirė,
ir su Mirtim smagus  
polkutę šokau 
dėl to, kad šitaip tęsiasi gyvybė. 
Laivai povandeniniai keliasi į šviesą. 
Ant denio kaip ant delno renkasi jų ekipažai. 

Girdėk, Rugy, Slaunus Žolyne: 
norėčiau savo kūnu tau padėti. 
Juo apsirengsi kaip švarku, kaip paltu, 
apsiausi tartum batais 
ir kelnėm apsimausi, 
o ant galvos – kepurė kepurėlė... 
Keliauk žmogum ir tarp žmonių. 
Dairykis iš portretų ir paveikslų, 
iš statulų ar piešinių, 
Visų akivaizdoje, kad tikrai esi, 
Delno karaliumi materijoj gyvenki. 
O aš gi kaip mintis, laki vaizduotė, 
kaip išsigryninus dvasia. 
Ar supranti, ką tau kalbu? 
Ak, nejauku, kad kūnas negražus? 
Toks seeeenas... 

Slaunus Žolyne, Rugy Rugeli, 
tik nemanyk, kad  šitokio man jo nereikia, 
todėl taip dosniai į materiją 
toooookiu savim velku tave. 
------------------------------------------- 
  * Lucijus Anėjus Seneka  – romėnų filosofas, stoikas,