sukūriau eilėrašti ir jis dingo
kaip pasaka prieš miegą
iš vaikystės lovos kojų
kai pasakojo apie brolį
dingo traukiniais
lėktuvai kilo leidos
spigino prožektoriai į veidą
tardė
tuo metu 
– aš dievas!
pamišėlė rėkė
rytą prabudus priplėkusioj aplinkos smarvėj
– aš tik akmuo...
šnabždėjo vakare
sutrypusi žemėmis veidą
išspaudus spuogą kiekvieną
galvodama kad prisiminimą
nužudo geltonus syvus išspaudus
iš kūno