77 (sustoki, raide, suprasta esi)
XVIII
Atrodo, kad suspėjau neskubėti
klausydamas, mąstydamas, suklysdamas
ir susivokti, kad visuomet yra geriau,
negu manai, kad jau geriau nebūna.
Tariau jam:
– Tą suprantu,
kad pasiryžęs tapti žmogumi,
tačiau – ne dėl jo dvasios.
Tau reikalingas kūnas, atvaizdas, portretas
kaip gilei — ąžuolas.
Juk – taip?
Atsimenu, kai anąsyk sakei:
Kai dvasioje,
kai toks, koks aš dabar,
pačiam nelengva patikėti, kad esu.
Esą, tau reikia į materiją įkristi.
Esą, tau reikia kelnių, batų, marškinių.
– Kaip ąžuolui žievės, kaip lapų.
Ir reikia dar kaip ąžuolui šaknų.
Tegu dvasia be užraktų.
Laisva. Kur reikia jai, – telekia,
tačiau atgal jai grįžti privalu.
Žinoti, kaip gimtinė auga,
išsiplečia į reiškinį, vadinama šalim,
išsitiesia į Delną.
Ir jau nėra kaip užsilikt kažkur toli –
tėvynė gi, valstybė gi
pasaulį šnekina tavim.
Tuomet vien kūno neužtenka.
– Oho! Oho! Lyg iš sakyklos.
Nelyg bažnyčioje girdžiu.
– Nereikia šitaip garsiai, kaip dabar.
Va. paklausyk –
jau ir bitelės dūzgia...
Žmogaus bažnyčioje ir raidė – sakykla
kartu su Donelaičiu, su Rašyk
ar su Žalia Žole.
Gan daug išėjusių į raidę pamokslauti
ir būna gera, kai girdžiu
tylos žolyną, slaunų rugį...
– Kaip kaip? –
Tylos žolyną? slaunų rugį?
Gaivus vėjelis pūsteli į veidą:
– Sustoki, raide, suprasta esi....
Slaunaus Žolyno Rugio vardą Jam segu.
O buvo taip gražu, taip sąžininga, šventa,
sumanius Jam pasiūlyti
gal ne mažiau prasmingą Galvio vardą.