77 (sustoki, raide, suprasta esi)

XVIII 

Atrodo, kad suspėjau neskubėti 
klausydamas,  mąstydamas, suklysdamas 
ir susivokti, kad visuomet yra geriau, 
negu manai, kad jau geriau nebūna. 

Tariau  jam: 
– Tą suprantu, 
kad pasiryžęs tapti žmogumi, 
tačiau – ne dėl jo dvasios. 
Tau reikalingas kūnas, atvaizdas, portretas 
kaip gilei — ąžuolas. 
Juk – taip? 
Atsimenu, kai anąsyk sakei: 
Kai dvasioje, 
kai toks, koks aš dabar, 
pačiam nelengva patikėti, kad esu. 

Esą,  tau reikia į materiją įkristi. 
Esą, tau reikia kelnių, batų, marškinių. 

– Kaip ąžuolui žievės, kaip lapų. 
Ir reikia  dar kaip ąžuolui šaknų. 
Tegu dvasia be užraktų. 
Laisva. Kur reikia jai, – telekia, 
tačiau atgal jai grįžti privalu. 
Žinoti, kaip gimtinė auga, 
išsiplečia į reiškinį, vadinama šalim, 
išsitiesia į Delną. 
Ir jau nėra kaip užsilikt kažkur toli – 
tėvynė gi, valstybė gi 
pasaulį šnekina tavim. 
Tuomet vien kūno neužtenka.  

– Oho! Oho! Lyg iš sakyklos.  
Nelyg bažnyčioje girdžiu. 

– Nereikia šitaip garsiai, kaip dabar. 
Va. paklausyk – 
jau ir bitelės  dūzgia... 
Žmogaus bažnyčioje ir raidė – sakykla 
kartu su Donelaičiu, su Rašyk 
ar su Žalia Žole. 
Gan daug išėjusių į raidę pamokslauti 
ir būna gera, kai girdžiu 
tylos žolyną, slaunų rugį...  

– Kaip kaip? – 
Tylos žolyną? slaunų rugį? 

Gaivus vėjelis pūsteli į veidą: 
– Sustoki, raide, suprasta esi.... 
Slaunaus Žolyno Rugio vardą Jam segu. 

O buvo taip gražu, taip sąžininga, šventa, 
sumanius Jam pasiūlyti 
gal ne mažiau prasmingą Galvio vardą.
Pelėda