Mes pamatėm viena kitą iš tolo
Tam pačiam Vilniaus skersgatvy.
Atrodė, kad bėgam, bėgam pasitikti...
Praeiviai stebėjosi –
Ko taip skuba, tipena mažučiais žingsneliais
Tos dvi juokingos senutės?
Grindinio akmenys gulėjo ramūs ir abejingi –
Kai bridom per juos, kaip per gyvenimus.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Paskui stovėjom tylėdamos.
Kažkur greta riogsojo krūvos karo griuvėsių,
O mūsų motinos juokėsi –
Gyvos, jaunos ir gražios.
 
Neatsigrįžom.