Šviesus ir dvelkiantis vėsa pavasaris lauke –
šakoti medžiai šnara – žalumos aplinkui.
Bet nenustebinai manęs tu šypsena blyškia,
kaip topoliai seni ties paupiu palinkę.

Atėjai šilu lyg plaukdamas laivu beburiu,
sapnavau karščiau nei saulė degančius sapnus.
Pamojai vėjy šimtais pavasario kepurių –
srove nutolai nebūdamas labai švelnus.
 
O taip šviesu ir saulė man jausmus suvilgė –
atsikvepiu aš užmaršty nuėjus kelią ilgą.