Slidžioji pusė
Aš lyg koks varliūkštis tavo rankoje — šaltas ir slidus...
Tu paimi mane, kad priglaustum ir sušildytum,
O aš, bijodamas būti suspaustas, prasispraudžiu pro pirštus
Ir iššoku į savo kūdrą.
Tu man dainuoji savo simfoniją,
O aš kurkiu bandydamas prarėkti savo bendrakūdrius...
Tu mane nori nuplauti švariu vandeniu,
O man mieliau murgdytis savo purvynėj.
Tu man nori parodyt savo sukurtą pasaulį,
O aš mieliau žiopsau į raudonkojo pražiodytą snapą,
Kuriame įžvelgiu gilesnę prasmę.
Ir kai traukdamas mane iš to snapo laukan įbrėži koją, vėl būni kaltas tu...
Bet nepaisant nieko kažkuria savo slidžios esybės dalimi
Aš vis vien suvokiu tavo didybę,
Tik vis dar nesuprantu, kuo dėtas aš ir ko iš manęs nori?