XVI
 
Ir delsti neretai nelengva,
kaip kopt į kalną –
patvinusi krūtinė išsilieti nori.
Nejaugi iš tiesų žinau,
lig kur nusitęsia tėvynė,
kai ją ant delno augini?
Ir kaip dabar man ją
užkloti dangumi?
 
Švytėk, viltie.
Ir aš  buvau tarp tų,
kurie tave vadina Motina kvailių.
Tai ne protingų įtaiga,
Tai įtaiga – laimingų,
kuomet nesopantis, sotus
duonelę tartum trupinius barstai,
kuomet tiki:
jei dievą garbini, altoriui nusilenkęs jo,
vadinasi, jisai su tavimi.
 
Ar iš tiesų?
Ir kas tuomet,
jeigu altorius neišskobtas jam?
o ir bažnyčios dar nepastatytos?
 
Vis tiek
švytėk, viltie:
slaunus žolynas, rugelis želia
čia pat, prie ąžuolėlio jauno.
 
Išsilieja patvinus krūtinė.
Greitai lietūs ateis
užklotu viršum delno
dangum...
 
Po truputį. Po lašą.
Po mažą kruopelę
ir dzievulį, ir delno pasaulį kuriu.
 
Va šitaip ir aš jau galiu pasimelsti
Į tą, būsimą dar,
kurį be altorių tikiu.