– Šiek tiek pačios pasičiutnikit, pasitvarkykit pirkią. Būtų gerai, kad ir pyragą išsikeptumėt. Žada būti svečių, – grįžęs iš turgaus, tėvas pasakė motinai, Rozelei girdint.
– Kokių dar svečių? – sukluso motina.
– Na, ar ne dukrą užauginai? – pro ūsus šypsojosi tėvas. – Piršliai... Nė nepamatėm, kai atėjo metas.
– Jokių piršlių, – netikėtai pareiškė Rozelė, – aš dar negalvoju tekėti.
– Nebūtinai tekėti. Dar tik pirmutiniai piršliai, skubėti nėra ko, bet priimti žmones reikia. Pamatysim, kas per vieni, ką šneka paklausysim, kaip atrodo pažiūrėsim... O gal patiks? Mes su tavo motina iškart sutarėm, – dėstė tėvas.
– Tegul geriau nė nevažiuoja, vis tiek nieko nebus, – tuo pačiu priešišku tonu atrėžė Rozelė.
– Iš kur žinai? – stebėjosi tėvas. – Kiek teko matyti, visai nieko vyrukas. Gal ir labai patiks? Kaip gali taip sakyti nė nemačiusi?
– Todėl, kad aš jau turiu vaikiną ir už nieko kito netekėsiu. Tik už jo!
Tėvas su motina baisiausiai nustebę susižvalgė.
– Nu, čia tai naujieną pasakei. Turi vaikiną, o mes nė akyse nematėm. Kas jis toks?
– Mūsų Mikas, tėte. Nieko nesakyk, – pamačiusi, kaip tėvas net išsižiojo, neleido jam nė žodžio ištarti Rozelė. – Tokio kaip Mikas aš daugiau gyvenime nesutiksiu. Argi nematot, koks jis puikus? Gražus, darbštus, geras, malonus... Tėte, pats kiek kartų jį gyrei. Kad jūs žinotumėt, kokia aš laiminga, kad jis mane myli... Tėte, mama, leiskit man už jo tekėti, neišskirkit mūsų. Su niekuo aš nebūsiu laiminga, kaip tik su juo. Argi nenorit, kad jūsų Roza būtų laiminga? Nepykit, nebarkit, – pribėgo bučiuoti tėvui ir motinai rankų, – prašau, meldžiu, neatimkit jo iš manęs. Tai kas, kad jis biednas, bet užtai mes visko turime. Kaip mums visko užtenka, taip užteks ir jam...
– Palauk, palauk, – vos įsiterpė tėvas, – kažkoks nežinomas, pirmą kartą įkėlęs koją į mūsų namus... Gal koks paskutinis valkata? Ką tu apie jį žinai?
– Žinau, viską žinau, jis man viską pasakė. Toks gražus, toks geras, toks mielas... Negali būti valkata. Jeigu neleisit už jo, aš išvis už nieko netekėsiu, – dar pagrasino dukra.
– Apsuko tau galvelę jo gražumas, tai ir durniuoji dabar, – įsikišo ir motina. – Manai, kad tavęs jam reikia? Į ūkį įlįsti nori. Tokie plikšiai visokiais būdais taikosi ant kito gero. Mato, kad mergiotė praskydo, kodėl nepamėginus? Jei pasiseks, apsiženys, bus gaspadorius, o jei ne – viena kepurė ant galvos.
– Kaip galit apie jį taip šnekėt? Juk jūs apie jį nieko nežinot, – net pasipiktino Rozelė.
– Ir taip galima suprast. Pas ūkininkus tarnaut eina tik nabagų vaikai...
Po tokios, taip netikėtai pakrypusios audringos kalbos visi išsiskyrė piktuoju. Tėvas ir motina nepatenkinti niršta ant Rozelės, o jai ne bėda. Ji jau turi, kam pasiguosti. Jie abu su Miku dabar jau dažniau susitinka ir pasišneka, todėl ir šį kartą tučtuojau viską papasakojo Mikui.
– Neleis jie man tekėti už tavęs... Iš visko matosi, – guodėsi Rozelė, – nežinau, ką reikės daryti? Nenorės jie tavęs be pinigų įsileisti į ūkį. Kaip ir visi tėvai, jie laukia turtingo jaunikio.
– O kam man į jų ūkį? Turiu savo namus. Apsiženysim ir parvesiu tave į miestelį pas mamą. Ar negerai?
– Žinoma. Aš su tavim, kur tik tu pasakysi. Buvau ne juokais išsigandusi, bet dabar, kai abu pasišnekėjome, man jau ramiau. Aš dar kalbinsiu, prašysiu. Šį kartą tik trumpai sušnekom. Svarbu, kad jie jau žinos, kad tave myliu. Vis tiek būtų reikėję kartą apie tai pasakyti.
– Nei tu kalbėk daugiau su jais, nei ką. Jeigu tik tu sutinki, tai tada baigsiu tarnybą, atsiimsiu algą ir abu išvažiuosime. Kai būsim namuose, susitarsiu su klebonu, per Kalėdas paimsim šliūbą ir gyvensim. Nebijok, nė kiek nebus blogiau tau pas mus, negu čia buvo. Pamatysi...