Aš išeinu su šypsena veide, bet ne todėl, kad linksma išsiskirti,
Tenoriu tau primint kartu patirtas džiaugsmo minutes —
Nebūtų anei kiek lengviau, jei pamatytum ašarėlę virpant,
O aš tenoriu, kiek įmanoma, turėtą svaigulį pratęst.

Šypsokimės kartu, nes mintys bus nuo šiol ne tuščios —
Dvi sielas jau užpildė laimės branduolys.
Toks tas gyvenimas, neverta naiviai purkštaut,
Kai jis grynuolį skirsto, plėšo, traiško į dalis,

Nes tik gerumas duodamas gausėja
Ir neištuština nieks mylinčios širdies —
Aš glostysiu tave kas kartą, kai pajusi vėją,
Ir mirkčiosiu vylingai naktyje akim skaisčios žvaigždės.

Išsinešu tave. O ar kitaip galėčiau?
Atleisk, jau laikas. Neliūdėk. Einu.
Juk būna — nori likti, aplinkybės plėšo,
Bet lai be kraujo, tegul bus ramu.

Kas ašaroja, tapęs toks turtingas?
Juk neapakome, tiesiog dabar tamsu.
Turbūt lietus tau ant blakstienų krinta?
Kai tu šypsaisi, būtinai grįžtu...