Sujamę dienų miegas, kaks ti miegas, taks tursąmegis. Graitą nubėgau ir griuvau un lovąs. Stipriai asimerkiau ir guliu. Guliu tyliai, net nedūsauju. Da pagulėjau ir nieką. Ar tik nebus miegas kur nuslinkys? Gal da pagausiu. Matyt per graitai lovan griuvau, ižgūzdinau megus. Tyliai apsiverčiau un kitą šoną. Vėl guliu. Akeląs stipriai ažmerktąs. Uturaju, gal da atais. Kuntriai palaukiau. Šūdas ir nieką, pati nežinau un ką supykau, ar un miegą ar un savįs. Vėl vartaus un kitą šoną. Na pastavaus vartymąsi, sau pasdariau panaši in vėdarų, tokia bešonę, a ną visokių minčių kūnas kaip prikimštas. Keltęs nežadu, be mėgstu visus darbus iki galą atliktę.
 
  Atspalaidavau ir net kruptelėjau. Matyt būsiu ažusnūdus. Taks gi gerumas, taks gi lengvumas. Atrodą plaukiu, bet ne per undenį, a per žūsęs pūkus. Anys man lenda pakaklėn, kutena nosį, a aš vis plaukiu ir smingu pūkotan megan.
 
  Tik zypt. Nu jau ausęs tai neapgausi. Žinojau, kad pa ta zypimą bus tyla. Bet ramiau tai nebus. Paskračiau. Nu kų padarysi, gal da prais. Da vis miegu. Bet jau nebe žūsęs pūkuos. Da vienas zypt pra ausį. Jaučiu, kad jau ir pą miegą. Kaip ažnervavą ta musia.
 
  Pasrodą jakių ti žūsęs pūkų ir nebuvą. Ti musia, ale tikra gyvatę, rapinėją pa maną veidų, net nosen lindą. Na tas mintęs net sveikatų atemę. Va ir pasilsėjau.
 
  Susnervavus, pikta kaip šuva ir skaudančiais šonais letai išlipau iš lovąs. Teip... pa miegą...A jūs kų pagalvojat? Pa geras valundėląs teip vadinamą grožią miegą. Nepasilsėjusiam kojam, bet stipriom runkam stvėriau mušikų. Nu dabar tai bus.
 
  Tik pliaukšt. Kaip pyliau un lovas marškas, net negaila jei ir aštikš, suteps marškų. Svarbu būsiu savą padarius. Bet nepataikiau. Pramazinau. Nars runka nesujudėją. Vėl ažsimoju mušiku. Bet ausys spengia tyla. Musia dingą. Gal bus praskrydus pra ataverias duris virtuven, kad jų smala.
 
  Nu kų gi – nei miegą, nei musias. Aisiu kakių blynų kept, be tuojąs visi susrinks namą. Išsitraukiau bliūdų, pasdėjau miltus ir medinį šaukštų. Tik jau sieksiu undenią ir matau preš maną akis un spinteląs musia. Dieve brungus ! Tikrai ta pati. Nedidelą, pilka na galvelas iki kajelių. Akelių nemačiau, tadėl ir nesakysiu kokiąs. Tupi preš mana akis, sparnelius gražinas, kajelas lunkstą. Graži visa. Inkristu tešlon iškepčiau ir suvalgyčiau kaip razinkų. Ta metu tik ašsimojau mušiku, kaip rėžiau ir... jezau, kas nutiką. Gal bliūdas un runkąs užkritą. Taks skausmas per runkų drioksteląją. Pasrodą traukiau mušiku sau per pirštus. Net ne ton vietan trinktelajau. Kaip šitaip galęją būt?
 
  Nu kų, sugniaužiau pirštus ir biškį prisėdau. Susmislijau. Gal teip ir raikia. Visų denelį ape savą vaikelį galvoju. Ar ją nieks neskriaudžia, a jei skriaudžia, tai aš grait mušiku skriausdėjams. Ar anas pavalgys, ar sotus, a jai ne sotus, tai aš blynų prikepsiu. A jai ir sotus, tai kų, negi gali būt sotus be mamąs vakarienęs? Kažin ir šiltai apsrengys? Ar tikrai su šaliku? Garantuotai neužsidėją. A jai ir pasrišą šalikų, tai ne teip kaip raikia. Sušals, suvisam susirgs. Snurglėsis, da gal kokia angina ar gripas pripuls. Pamiršau pasakyt, kad su mokytojais sveikintūs, kažin ar suspras, da priminsiu, da pazysiu. Gal imt teleponų ir pasuktę? A? Aišku jam nepatiks, tesiog ims ir mani nuvis. Bet ažu tokių nepagarbų inkūsiu. Sakysiu sūnui graudžiai, kaip tu galėjai? Musės inkandimai nematami, bet skaudūs. Gal raiks susturėt, neskumbinsiu. Nu nieką, da turiu ir kitų vargų. Kažin ar maną vyras tuos marškinius apsitimpę? Garantuotai neprosytais bus išvarys.
 
  Šitek darbų. Teip rapinėdama ir zyziu visų dienų. Pastumpiau savą undarokų, paslyginau bliuskų ir matau, kad net kvartūkas maną pilkas. Pilka na galvas iki kojų. Kaip musia. A kam raikia spalvų? Kai už kitus galvoji, už kitus dirbi, kai savą mažom kajelam rapinėji pa jų gyvenimą skruostus, kai až savi pilkai gyveni, neraikia spalvų. Gal ir neveltui savi ažgavau. Suvakiau, kad raikia laistę kekvenam muštę savas musias, laist gyvent savus gyvenimus, suskultę su sunkumais. Na šias akimirkąs gal geriau ažmiksiu. Gal net ir ne savą lovaj, gal kakiaj Romaj ar Berlyni. Ištiesiu metalinius sparnus ir nuskrisiu svetimuos miestuos, mažom kajelam parapinėsiu siaurų ir akmeninių gatvelių trinkelam. Kekvenoj pardatuvęs vitrinaj tik in savi žiūrėsiu, be raik vienu kart su savim sustikt.
 
  Ir jai sūnelis neašsiriš šaliką mislysiu, kad anas labai taupus, šalikų taupą. Gal brungiausias išmoks lygintis marškinius, a aš nuspirksiu Romaj raudonų skarelį. Tai pavydą bus kitoms. Visoms zyziančiams musiams.