Negreitai dar išsipildė jųdviejų lūkesčiai pašokti vakaronėje. Tik po bulviakasio vieną šeštadienio vakarą stambaus ūkininko Černiaus kieme susirinko jaunimas pasilinksminti.
Diena nepaprasta – Mykolinės. Kodėl nepasidžiaugt, neatsipalaiduot, nepasilinksminti, kai sunkūs vasaros darbai baigti, visas metų derlius po stogu? Černius net padarė alaus jaunimui atsigaivinti, o šeimininkės iškepė duonos. Šis vienkiemis visame valsčiuje garsėjo svetingumu. Nors didysis kūlimas dar toli, bet iš kūliams skirtų pėdų susidarė nemažai spragilais iškultų grūdų. Kad ir iš naminėm girnom sumaltų miltų, duona buvo kiek rupoka, bet užtai daug baltesnė už pernykštę ir kvepėjo medumi.
Apie tą susibūrimą buvo kalbama jau seniai. Nebe pirmi metai, kai jaunimas renkasi pas Černius. Jei gražus oras, visi kieme, o jeigu diena lietinga, tai irgi ne bėda. Tada visi kraustosi į pirkią ir ten šoka iki aušros.
Iš Šmukščio vienkiemio atėjo visi trys: Agnė, Roza ir Mikas. Pamačiusios Miką, visos merginos sujudo, tačiau vaikinas į tai nekreipė dėmesio. Tik iš mandagumo pirmo šokio pakvietęs Agnutę, visą vakarą Mikas šoko su Rozele.
Kai pasišokę vaikinai viduryje kiemo susimetė padainuoti, Mikas, trumpam palikęs Rozelę, prisidėjo prie jų. Visi buvo nustebinti, koks gražus ir skambus buvo jo balsas.
Laiminga Rozelė nenuleido nuo jo akių. „Koks jis vis tiktai puikus... Kaip gražiai atrodo pasirėdęs išeiginiu kostiumu... Kaip lengvai šoka, gražiai dainuoja... O kas maloniausia, kad visą vakarą nesitraukia nuo manęs...“ Ji sužavėta, ji lyg apsvaigusi iš tos laimės. Rozelė mato, kaip pavydžiai juos stebi kitos mergaitės, ir jai smagu. Dar  niekada nebuvo taip gera.
Jie nelaukė vakaronės pabaigos. Tuoj po vidurnakčio abu išėjo namo ir likusią nakties dalį praleido ant suolelio po langu. Mikas irgi buvo pakilios nuotaikos. Jam malonu buvo sėdėti šalia Rozelės, matyti, kaip ji juo nuoširdžiai žavisi. „Gal dar ne viskas prarasta? Gal dar nėra taip jau blogai, kaip man atrodo? Gal vis tiktai aš dar šio to vertas, jeigu patinku tokiai mergaitei?“ – užsisvajojo Mikas jausdamas, kad mintys apie Zitą su savo dėde ir dėdiene vis labiau tolsta į praeitį ir po truputį grįžta pasitikėjimas savimi.
Ne toks jau jis nevykėlis, kaip paskutiniu metu apie save galvojo Mikas. Juk, po teisybei, nieko baisaus neatsitiko. Na, pasigėrė... Nepratęs neapsiskaičiavo... Degtinės jam išvis nereikėjo gerti... O jeigu jau taip išėjo, tai galima buvo su dėde ir dėdiene išsiaiškinti, bet jam neleido tarti nė žodžio. Išvijo iš namų kaip kokį paskutinį valkatą. Kodėl taip iš karto sutrypti žmogų? Tiek laiko pas juos išgyveno ir viskas buvo gerai. Pirmas atsitikimas per kelis mėnesius...
Bet vis tiktai gaila. Ne taip toli buvo ir kursų pabaiga. Šiandien gal jau būtų dirbęs kokioje nors įstaigoje, bet, matyt, tai jam nebuvo skirta. Gal likimas ruošė jam visai kitokį gyvenimą? Mikui atrodė, kad jis jau niekada nebebus laimingas, bet štai atsirado žmogus, kuris jį vertina, pasitiki, didžiuojasi juo, guodžia ir ramina jo širdį. „Taip tai taip, bet kol kas Rozelė apie mane nieko nežino. Kažin ką ji pasakytų, sužinojusi tokią istoriją? Turbūt pats laikas jai viską papasakoti. Nesinorėtų, žinoma, dar kartą apsivilti, bet kaip bus, taip bus“.
Ir Mikas ryžosi.
– Ar prisimeni, kad aš pažadėjau papasakoti, kodėl atsidūriau jūsų kraštuose? Ar nori žinoti?
– Žinoma, – pagyvėjo Rozelė, – ar dabar jau atėjo laikas?
– Tai klausykis, – apkabino ją Mikas, – pasakysiu viską, kaip buvo. Atėjo metas, kai norisi būtent tau atverti savo širdį.
Žodis žodin Mikas apie viską papasakojo ir baigęs nekantriai laukė, ką pasakys Rozelė.
– Vietoj to, kad tu parvažiavęs pasislėpei, reikėjo tik su ja pasišnekėti ir viskas būtų buvę kitaip, – taip pasakė Rozelė kiek patylėjusi. – Pats kaltas, kad to nepadarei.
– Nedrįsau, gėdijausi... Patikėk. Jaučiausi taip prasikaltęs, kad bijojau rodytis akyse. Nenorėjau patirti dar vieno pažeminimo. Ir kaip tada po viso šito likti miestelyje? Kaimynai, draugai, visas miestelis žinojo, kad išvažiavau mokintis. Nors apie vestuves su Zita mes net nešnekėjome, bet žmonės mus seniai apženijo, o iš manęs kone ministrą padarė. Kaip po to susitikti su žmonėmis, draugais, miestelio mergaitėmis? Būdamas namuose to neišvengsi. Ar malonu būtų buvę klausytis tų kalbų, apkalbų, patyčių, matyti, kaip tau į akis šaipomasi? Geriau nesugalvojau, kaip tiktai nuo to pabėgti, ilgesniam laikui pasišalinti nuo žmonių, pasitraukti. Nevažiuoju į bažnyčią, kad nenoriu niekam rodytis miestelyje. Ilgiau nematydami, greičiau užmirš, nustos pliurpti. Kai grįšiu po metų, jau visi kalbės apie kitus įvykius, o mano nuotykis, ko gero, bus jau užmirštas. Tai va kaip baigėsi mano meilė. Ką dabar pasakysi?
– O manęs dar niekas nemylėjo, – graudžiai ištarė Rozelė, – nemylėjau ir aš nieko... – prisipažino ji tyliai ir nuleido galvą kaip baramas vaikas.
– Kaip gali būti, kad tokios gražios mergaitės niekas iki šiol nemylėjo? Negi aš būsiu pirmutinis? – jau juokėsi Mikas, matydamas ją tokią susikrimtusią. – Ar mylėtum mane, Rozele, kai dabar jau viską sužinojai? Ar mylėtum tokį, koks esu?
– Kur jau man? Tave myli mokytojos, o aš kas?
– Ne man mokytojos. Labai džiaugčiausi tavo meile. Aš ir vėl būčiau laimingas, jei tik žinočiau, kad tu mane myli, o į visa kita man tada nusispjaut.
– Tave sunku suprast... Juokiesi kalbėdamas, – nelabai tikėjo Rozelė tuo, ką kalba Mikas, – neaišku, kurie tavo žodžiai tikri, kurie tik juokais pasakyti.
– Tokiais dalykais nejuokaujama, – surimtėjo  vaikinas, – žodžiai apie meilę visada rimti ir nesvarbu, kaip jie pasakyti. Svarbu, kad jie būtų nuo širdies.
– Ar tikrai kalbi nuo širdies? – pralinksmėjo Rozelė.
– Žinoma, – patvirtino Mikas, – kam kalbėčiau niekus tokią valandą? Niekam dar aš nepasakojau apie save. Kodėl tik tau nuo širdies viską išklojau? Ar gal irgi netiki?
– Buvo kalba apie tave, pasakojai apie save, o dabar jau klausi manęs. Man reikia žinoti, ar tikrai apie mane taip galvoji?
– Kuo tikriausiai, – jau visai rimtai patikino vaikinas, – galvojau pasislėpti nuo žmonių, o sutikau tave. Turbūt buvo taip lemta, kad tame vienkiemyje baigtųsi visos mano kančios... Pats netikėjau, kad kaip tik tu padėsi susigrąžint man ramybę. Bet, Dieve gink, aš iš tavęs nieko nereikalauju ir, jeigu nemyli, tai taip ir sakyk. Aš tik sakau tai, ką pats jaučiu. Man užteks ir to, kad su tavim man grįžo pasitikėjimas, kad galiu galvoti ir apie ką nors kita, ne tik apie savo bėdą.
– Jei atvirai, tai prisipažinsiu, kad aš tai iš pirmo pamatymo... – dabar jau drąsiai atsivėrė Rozelė, – jau taip man patikai, kad po šiai dienai negaliu į tave atsižiūrėti. Ką tu beveiktum, man viskas gražu. Ar dirbi, ar sėdi, kalbi, juokiesi, ar rimtas, ar linksmas, o labiausia, kai taip maloniai šypsaisi... Kaip dabar. O jau šiandien, kai uždainavai, tai visai pribaigei... Vis galvoju, kaip bus, kai tu baigsi tarnybą ir išvažiuosi namo. Turbūt išprotėsiu...
– Na ir pokštininkė gi tu, – juokėsi ir bučiavo Rozelę Mikas, – tiek visko prišnekėjai, o kad mane myli, nepasakei. Ar reikia suprasti, kad taip?
– Tai žinoma... Negi neaišku? – patvirtino mergaitė, – pamilau iš pirmo pamatymo... Na o tu? Prisipažink, turbūt dar negreitai?
– Juk viską papasakojau, galėtum suprasti. Buvau kaip nesavas. Ne tas buvo mano galvoje.
– Nesvarbu. Visai nesvarbu, taip tik pasakiau, – pasiteisino Rozelė, – svarbu, kad dabar mane myli. Esu tokia laiminga, kad negaliu apsakyt. Dar gyvenime to nebuvau patyrusi. Norėčiau, kad visą laiką būtum šalia, kad niekada mums nereikėtų išsiskirti...
– Apie išsiskyrimą nėra ko nė kalbėt. Baigsiu tarnybą, rimtai pasikalbėsiu su tavo tėvais. Kaip sakai, ar sutiks jie tave išleisti už manęs? Ar tekėsi, Rozele, už manęs, jeigu tėvai leis?
– Nieko gyvenime daugiau nenorėčiau, kaip tik ištekėti už tavęs. Tada jau amžinai neišsiskirtume.