Paryžiau, kas esi,
kad taip tavęs ilgiuos.
Neono šviesų spindesy,
mažų gatvelių šurmuly,
Eliziejaus laukų,
Eifelio grakštume,
kas tu esi?
Gal praeitam gyvenime
aš čia gimiau
ir žavi prancūzaitė
pamilo tave visa širdimi.
Ko tad taip veržias širdis,
svajonėm lekia į tave.
Tave išvyst,
pamilt taip trokštu,
pakilt į Eifelį lig debesų,
įkvėpti kavos aromato,
kuris pasklidęs
po senamiesčio mažas gatves
didingų damų porcelianuos.
Tavęs ilgiuos, Paryžiau, nuolatos.
Tikiu, kad kada nors tave išvysiu,
kad pakerėsi ir užbursi tu mane.
Mažam kavos puodelyje —
Paryžiaus atspindys.