Gerasis žvirbli
Snaigės keblena į didelį debesį:
nuo pakraščių išžingsniuoto takelio
vėjas švist švist ir klast klast išjudino kalną.
Čia dar nė vieno ankstyvo, tik pavėlavusieji.
– Gerasis žvirbli... nemato – tvarkaraščio genamas.
Ką gi, keblenkime, gražiai išsiderinę...
Kol išsiaus pėdos iš batų prišalusių,
ir išsimaus nuo gniūžčių sudrėkusios pirštinės.
Vienas smagumas – nejausi ledinių dygsnelių.
Nenuobodu, jei keliese sustirtume.
Ei, ar girdi
kaminų tuneliais šliaužiant traukinius.
Savo vagom, iš paskos iš vidaus tolyn tempia
zirziančioms lempoms išdegus liuminiscenciją.
Vien šurmulys, juokas (net skruostai nurausvinti)
srūva į sekančią kryžmę žvaigždėlapy.
Dūmams išblėsus žinau, kad esu nepramokusi
šliuožti po vieną, jei kas nenorėtų keliese.
Gaila...švytėjimo gaila,
dar neišlipsi... be pakeleivių – sėdynėse tuštumos,
vien tiktai orą per kosmosą neša,
leisk man padėti...Tik šviesos sutrūkčioja.
„Gerasis žvirbli"– nutyliu tą prašymą.