Maža gėlytė iš po sniego kelias,
Nors dar žiema ir šaltis naktį gelia,
Bet ji viltim, viltim šviesia gyvena,
Kad kovas nugalės kiečiausią ledą.
 
Ir ji žydės... Žydės ilgai, laimingai.
Žmonės sakys —
                        Žiūrėk, snieguolėm sninga.
Tarp želmenų žalių ir vėl balti žiedai,
Gėlyte ankstyva, gerai, kad sugrįžai.
 
Stebiuosi, nežinau, iš kur jai tiek jėgos
Iš žemės prisikelt, sukaustytos, šaltos?
Rytojų pasitikt, nors jis dar toks žvarbus,
Ir niekas nepadės, jei vėl speigai užgrius.
 
........................................................
Mes jau seniai sulaukėm savo Kovo,
Širdžiai brangi diena Vienuoliktoji,
Tik vis kai kas dar praeitin pažvelgia,
Nedrįsta nusimest skylėto rūbo vergo.
 
Ant Vilniaus žalio tilto dar nežydi gėlės,
Šarvuos plieniniuos dūsta snieguolėlės.
Kaip joms pašaukt —
                                   Lietuvi, ar girdi,
Išdrįsk būt laisvas laisvoje šaly!