Likimo dūžiai, sielos vingiai
gyvenimo verpetuos, istorijos puslapiuos,
praūžusiuos karuos, mažų vaikelių vygėse,
Joninių laužuos, Rasų rasose,
Žolinių žolynuose, kojose basose.
Širdies virpėjimai, laimės klegėjimai
pirmame sakiny, pirmame bučiny,
pernakt sėdėjime prie laužo jau užgesusio.
Toli tyloje, tvankioj vienumoj, tamsoje
tik mėnuo išblyškęs, tik žvaigždelė viena,
tik ašara per skruostą riedanti,
tik sutikimo džiaugsmas,
tik vaikelio verksmas,
trinant akeles murzinu kumšteliu.
Tyli naktis, saldi viltis
lyg nuodėmė, lyg atlaidų saldainis,
lyg liepų medus su pirmaisiais agurkais iš daržo,
lyg tyla vienumoj
sėdint dviese
ant bebro nugraužto rąsto žaliam paupy.
Džiaugsme, liūdesy, ramume, tyloje
visos kartos, visos epochos —
karaliai, baudžiauninkai, knygnešiai,
rašytojai, kunigai ir daktarai,
artojai ir poetai,
žili senoliai, jaunamartės ir maži kūdikėliai.
Kiekvienas su savo rieškučiomis,
kad įkrėstų laimės daugiau.