Jau kelios dienos, kai Mikas pas gaspadorių Šmukštį. Vienkiemis toli nuo miestelio. Užpustyti trobesiai stovėjo pamiškėje ant kalniuko, o pakalnėje matėsi sniegu užversta nedidelio upelio vaga.
 Ūkis buvo ne iš stambiųjų, tik apie dvidešimt hektarų, bet jiems abiems su gaspadoriumi darbų užteks. Namuose iš viso penki žmonės: Mikas, už jį anksčiau pasamdyta mergina Agnė, šeimininko žmona ir dvidešimtmetė šeimininkų dukra Roza. Mergaitė krikštyta gražiu, ponišku vardu Rozamunda, bet buvo vadinama Roza ir reikia pripažinti, kad ir sutrumpintas vardas skamba gana gražiai. Vardas gražus, o mergaitė dar gražesnė.
Roza iš pirmo žvilgsnio Mikui priminė Zitą ir jis net krūptelėjo ją pamatęs. Geriau į ją įsižiūrėjęs, vaikinas nutarė, kad niekai... Jokio panašumo nė nėra. Šį kartą jis apsiriko. Bet kiek dar bus tokių kartų, kurie jam primins Zitą? Taip Mikas buvo į ją įsižiūrėjęs... Vaikinas suprato, kad nelengva, oi nelengva bus ją pamiršti. Ji dar ilgai jam vaidensis akyse.
Žiemą, po visų švenčių kaip visada ir visur ūkiuose – miško darbai. Miko su gaspadoriumi per dienas nėra namuose. Jie miške, o moterys sėdo prie virbalų ir ratelio. Kiek šeimininkė suverpia, tiek Agnė su Roza sumezga. Nei pirštinių, nei kojinių vyrams netrūksta. Jiems malonu dirbti, kai nešąla nei kojos, nei rankos.
Ir išvis žiema šiemet nešalta, sniego nei per daug, nei per mažai, medieną pargabent į namus kelias geras. Kai lauke tik nedidelis šaltukas, miške dirbti vienas malonumas. Įsismarkavę vyrai deda į šalį ne tik pirštines, bet ir kailinukus ir dirba su vienom liemenėm.
Visas miškokirtis praėjo sklandžiai, be didelio vargo ir, kai jis baigėsi, prasidėjo darbai namuose. Visas kiemas užverstas rąstais ir reikia juos paversti malkomis. Kai dirbi čia pat kieme, tenka dažniau ir pirkioje pasimaišyti. Tai norisi atsigerti, tai pasišildyti rankas prie mūrelio... Taip vaikščiodamas, neišvengiamai susiduri su pirkioje besidarbuojančiomis moterimis. O kur dar ilgi vakarai prie žiburio?
Taip bendraudami per žiemą visi susipažino iš arčiau, vieni prie kitų priprato, susigyveno. Dabar jau visai nesvarbu, ar tu samdytas bernas, ar merga, ar gaspadorius, ar gaspadinė – viena šeima ir gana. Su malkomis darbų iki pavasario, o pavasarį – visi į laukus.
Mikas džiaugiasi pagaliau ištrūkęs iš namų. Iki graudumo jį jaudina pavasarį atbundanti gamta, atsigaunanti žaluma. Miško pušys ir eglės jau nusimetė per žiemą slėgusią sniego naštą. Iš ledo gniaužtų pagaliau išsilaisvinęs upelis linksmai gurgėdamas pradėjo savo kelionę, plukdydamas tirpstančias ledo lytis į ežero žemumą. Veidrodiniais vandens lopinėliais pasipuošė juodi arimai, džiugino akį pirma sodria žaluma apsisiautę  žieminių rugių ir kviečių plotai prie sodybų. Pamiškėje jau čirškia paukštukai, būreliais skraido gražuolių sniegenų būreliai. Sutūpusios ant dar plikų lapuočių medžių šakų, jos lyg žiedais apiberia, papuošia liūdną nuogą medį savo raudonomis plunksnelėmis.
Jei ne Roza, Mikui būtų buvę daug sunkiau pamiršti Zitą. Paskendęs savo mintyse, jis į mergaitę nekreipė dėmesio, bet vėliau, kai per žiemą teko pabendrauti iš arčiau, jis žvelgė į ją visai kitomis akimis. Mergaitė kad ir graži, kad ir ūkininkaitė, bet nepasikėlusi, nesipuikuoja prieš samdinius. Roza visada maloni, visiems atidi, linksma, nuoširdžiai bendrauja tiek su Agne, tiek su Miku.
Kur jau ten... Su Agne kaip su sese. Kartu dirba visus darbus ir namuose, ir laukuose. Abi ravi daržus, melžia karves, paeiliui skalbia, abi kepa duoną. Skirtingai negu Agnė, Rozelė dar padeda motinai prie pečiaus gaminti valgį šeimynai, moka verpti, megzti, austi. Mikas nė karto nematė jos sėdinčios be darbo. Tai jį stebino. „Kodėl tėvai tą mergaitę taip spaudžia prie darbo? Vieną ją turi, galėtų gi ir palepinti... Bet čia jau ne mano reikalas...“
Kada bepažiūrėk, Roza vis kuo nors užsiėmusi, bet pakalbinta visuomet randa laiko šnektelėti ir maloniai nusišypsoti. Jeigu Mikas anksčiau ja visai nesidomėjo, tai Rozelė iškart pastebėjo, koks puikus vaikinas Mikas, ir jos širdelė apsidžiaugė.
– Kaip gerai, kad tėtis jį atsivežė. Toks vaikinas net metus bus mūsų namuose. Laikui bėgant, susipažinsime arčiau, o gal net ir į vakaruškas abu nueisime. Pasidarys truputį linksmiau ir įdomiau gyventi tame nuošaliame vienkiemyje.
Iš pirmo pamatymo Rozelei Mikas patiko, bet ir Mikui visada buvo malonu ją matyti. Smagu būtų ir ilgiau pasišnekėti, bet nėra kada. Nors dienas leidžia kartu dirbdami, bet ilgiems pokalbiams nėra laiko. Į darbą ir iš darbo namo eina ne vieni, jeigu ir šnekučiuojasi, tai kalba sukasi vien apie kasdienius buitinius reikalus, o norėtųsi pabūti tik dviese ir pasikalbėti bei pasidalinti kitomis mintimis.
Mikas jau nebežino, apie ką daugiau galvoja. Ar apie Zitą, ar apie Rozelę, bet jiems vieniems vis dar neteko pasišnekėti. Ji vis ne viena, tai su Agne, tai su motina, tai čia pat tėvas... O Mikui reikia dirbti. Nemesi gi darbo, norėdamas pasišnekėti su gaspadoriaus dukra? Sekmadieniais gal ir būtų progų, laisva diena, dirbti nereikia, bet ir vėl... Po pusryčių visi išvažiuoja bažnyčion, tik Mikas lieka namie. Jis vis dar nenori rodytis miestelyje. Iš bažnyčios visi grįžta vėlyvą popietę, valgo pietus, po pietų trumpas poilsis, o po to jau čia pat ir ankstyvesnė sekmadieninė liuoba.
Negreitai dar pasitaikė puiki proga. Jau viduryje vasaros vieną sekmadienį vienkiemyje jie liko vienudu. Mikas kaip ir anksčiau į bažnyčią nevažiavo, o Rozelei skaudėjo koją ir ji liko namuose. Neatsargiai žengdama nuo aukšto priemenės slenksčio, nikstelėjo kojos riešo sąnarį ir patinusi pėda netilpo į batelį.
 Į bažnyčią išvažiavo tėvas su motina ir Agnė. Kai visi išvažiavo iš kiemo, Mikas užkėlė vartus ir grįžęs atsisėdo ant suoliuko po langu. Rozelė, baigusi ruošą, pravėrė langą, po kuriuo sėdėjo Mikas, ir parimo virš jo galvos.
– Ko neini miegot? – paklausė ji. Rozelė žinojo, kad sekmadieniais, visus išleidęs į bažnyčią, Mikas mėgsta prigulti klėtyje.
– O tu ką veiksi? – vietoj atsakymo paklausė jis.
– Nežinau, turbūt irgi prigulsiu. Iki pietų turiu laiko. Po teisybei, tai miego nelabai norisi.
– Tai ateik čia, jei nenori miego. Pasišnekėsime...
– Gerai, – uždarė langą Rozelė ir atėjusi atsisėdo prie Miko. – Su Agne mes dažnai pasišnekam, o apie tave aš nieko nežinau. Ar tu iš miestelio? – pradėjo ji kalbą.
– Taip, – patvirtino Mikas.
– Tai tu turbūt koks bedievis ar laisvamanis? – paklausė Rozelė, žiūrėdama jam tiesiai į akis.
– Kodėl taip manai? – net nejaukiai pasijuto Mikas.
– Tai kad niekad nevažiuoji į bažnyčią... Sako, kad dabar tokių daug priviso.
– Nei aš koks bedievis, nei koks laisvamanis, o kodėl nenoriu į miestelį, tai kada nors papasakosiu. Tik ne dabar...
– O kodėl ne dabar? O kada?
– Kai arčiau susipažinsime
– O aš manau, kad mes pakankamai pažįstami. Jau pusė metų, kai gyvenam po vienu stogu. Kitaip jau nebebus.
– Jau pusė metų, o dabar tik pirmas kartas, kai galim vienudu pasišnekėti.
– Pats matai, kad vis tie darbai... O pagaliau ką su tavimi kalbėt, jei nieko nenori apie save pasakoti.
– Man skaudu ir nenoriu prisimint.
– Labai norėčiau žinoti, kas tave įskaudino.
– Ar tu žinosi, ar ne, niekas nuo to nepasikeis, – liūdnai ištarė Mikas ir pats nepajuto, kaip atsiduso.
– Bet vis tiktai... Gal kas įžeidė ar šiaip turi kokių nors sunkumų? Gal galėčiau kuo nors padėti?
– Gaila, bet niekas niekuo negali man padėti. Teks susidoroti pačiam... Nors kas žino... – iš po kaktos į ją pažvelgęs, nusišypsojo Mikas.
– Tu tik sakyk. Gal namuose kokios bėdos? Jeigu kas, aš tėtės paprašyčiau. Mūsų tėtė labai geras. Tikrai padėtų.
– Ne vargas ar bėdos mane čia atvijo, patikėk. Ir išvis tik pirmi metai, kai tarnauju. Turbūt ir paskutiniai... Išėjau iš namų, norėdamas užsimiršti... – jau atvirai ištarė Mikas.
– A, tai tikriausiai širdies reikalai? – tik dabar susiprato Rozelė, – kai jau taip, tai aišku, kad aš niekuo negaliu tau padėti.
– O gal atvirkščiai, – staiga pralinksmėjo Mikas, – vien nuo to, kad galiu tave kasdien matyti, man jau lengviau. O ką jau bekalbėti, kaip malonu, kai tu tokia gera sėdi čia arti manęs, – paėmė Rozelę už rankos. – Pirmas kartas per tiek laiko, kai mes atsidūrėme arčiau vienas kito.
– Malonu ir man tave matyti, – prisipažino mergaitė, – kai tik pamačiau tave pirmą kartą, be galo, be krašto apsidžiaugiau, kad būsi pas mus.
– Tikrai? – prisitraukė ją arčiau savęs Mikas. – Nemeluoji?
– Kam meluoti? Sakau kaip buvo. Tokį gražų vaikiną aš pirmą kartą matau. Pas mus nėra gražių bernų.
– Norėtųsi tikėt, bet, kai tu tokios geros širdies, gal tik guodi mane?
– Ne aš viena, bet ir kitos mergaitės tą patį sako.
– Mat kaip? O įdomu, kur jos mane matė? Aš, regis, jų nė nemačiau.
– Ogi per šienapjūtę bendrose lankose, – priminė Rozelė, – kiekvienais metais bendrai šienaujam pamiškės pievas. Negi nematei, kiek ten buvo mergaičių?
– Nebuvo kada dairytis. Teko rimtai dirbti, kad neatsilikčiau nuo kitų. Tikrai nesugriuvę jūsų vienkiemių bernai. Tokius pradalgius klojo, kad vos spėjau kartu.
– Visos stebėjosi, kad nepasilikai pabaigtuvėms. Kiekviena būtų mielai pašokusi su tavimi.
– Ar buvo kokios pabaigtuvės? Nieko nežinojau.
– Nė nepamačiau, kai baigęs darbą, išlėkei namo, – priminė Rozelė. – Tik iš karto dainos, o paskui kaip visada ir armonika. Man irgi nebuvo linksma be tavęs...
– Tai kodėl neperspėjai? Man būtų buvę labai malonu su tavim pašokti.
– Jeigu tik norėsi, galėsime dar pašokti. Ir pas mus retkarčiais susiburia jaunimas į vakaruškas. Kai tik sužinosiu, tai pasakysiu, – džiūgavo Rozelė.