savo veidą sukandžiotą vėjo
tinstant sutemoms gydysi paukščiais
tu arti ir pasaulis lėtėja
lietumi

lietuje nusiausim
sunešiotų akimirkų tylą
ne stipriausias kas tveria ilgiausiai
stiprūs širdį lyg deimanto ylą
smeigia laikui veidan

nepaklausę
ar žiema dar žiema
jeigu lyja

atsimerki
o vyzdyje kiras

virpa sapno laiškais

mes po vieną

šitaip lyjant
ir mirštam
ir mylim