Jau po audros... bet kelio nerandu –
Likimo medžiai išvartyti plaukia
Kraujosruvų upe banguos randų –
Negailestingai toliai apsiniaukę...

Žaibų skeveldros aštrios ir  sutemę
Su vėju, su lietum, su oru sminga
Į tavo širdį ir į mano, Žemę –
Bet tu sakai esi beveik laiminga?!

Paguosk mane, nors laimės žiežirba mažiausia,
Nors mažutėle kibirkštim vilties –
Juk turi švisti gelmės nusiprausę
Skausmingoj audroje virš nebūties –

Žaibai šuoliavo ir perkūnai virto
Ir buvo akinančiai net šviesu...
Ar jau visas girias gaivias iškirto?!
...Lyg kibirkščių aušras laukymėj debesų

Kažkur regiu vai... Rūkas nuskaidrėjo –
Tai kibirkščių žiedai širdy nušvito!
Nors virš tavęs dar, Žeme, čaižūs gūsiai vėjo,
Bet Kibirkštys Minties – jau akys šviesios Ryto!