nutyla šlamesys 
kažkur už lango
balta tyla apgaubia 
kumpančius pečius
aš nežinau 
gal tik jaučiu iš lengvo
kad tu pabelsi šiąnakt  į vartus
galvoju dar ar tau atidarysiu 
sniegulės kris 
virš nerimo stogų
gal tik netyčia tau
aš pasakysiu
kad mano sieloj šiąnakt nejauku
ir rankom lyg šakom
apglėbt norėsiu 
tvirtus pečius
širdis lyg vieversys 
laukų spurdės
tik nesakyk
aš šįsyk negirdėsiu 
kad tai dalis manos 
neišmatuojamo kaltės