Nutilo kalbos, užgeso fejerverkai
Ir švenčių triukšmas nuplaukė toli,
Istorijos kūrėjus gražiai pagerbę,
Vėl svarstome niekus aiškiam kely.
 
Nesutariam,
Ar primestos, mus kausčiusios grandinės
Vis tebėra vertybės, vertos atminties?
Neliko pavergėjų, prakiuro jų milinės,
Nors buvo lietos iš plieno, geležies.
 
Kokia graudi tiesa! Po šitiek laisvės metų
Dar norim klaust miestiečių –
O gal primintų jos tiktai nekaltą svečią,
Kurio atgal nekviečiam?
 
Tiesa tokia:
Žalieji žmogeliukai ir nekviesti ateina,
Jei žino,
Kad juos kažkas sapnuoja
Ir seno okupanto karinio maršo dainą
Po nosim sau niūniuoja.
 
Kol kas ant tilto, ant seno Vilniaus tilto,
Rūdžių išgraužtomis nuo laiko skylėmis,
Ne atmintis, kaltė ir gėda smilksta,
Kurią seniai paleist reikėjo plėnimis.