Pakeliui
Aklos aistros pasėti,
brandinami viltimi,
be kaltės kalti
užgimę,
verti gėrio karalystės,
iš kurios ką tik išėję.
Ar gali širdgrauža
atitikti pìkta,
kuriuo prisirpome,
tapę geismo kūriniu,
gaminančiu
Visuotinybės vaiduoklius?
Galbūt širdgėla —
vienintelis gyvasties šaltinis,
kurio neišsekina
net kraštutinė Visuotinybė —
mirtis.
Individualios Būties kristalas —
įsistatantis į ribas,
kurias užpildo
juslinio žaibo kirčiai —
gyvojo pasaulio nuostaba —
juslinis sielos kūniškumas,
saugantis
besąlyginį būtybės nepakartojamumą —
esu laikinas ir mirtingas...
dovanotas greitkelio atkarpos.