Vieną šeštadienį į kursus pas Miko suolo draugą atvažiavo brolis. Po paskaitų jie susiruošė į kavinę papietauti ir pakvietė Miką.
– Ačiū, brolau, aš negaliu, – atsisakė Mikas.
– Kodėl? Kas trukdo? – pasidomėjo suolo draugas.
– Neturėsiu kuo užsimokėti, – raudonuodamas prisipažino Mikas.
– Nieko nereikės. Brolelis vaišina. Pasėdėsim tarp žmonių, atšvęsim jo apsilankymą. Rytoj sekmadienis, bus laiko pasiruošti paskaitoms. Juk nieko neatsitiks. Jeigu kviečiu, tai žinau, ką darau.
Vaikinai ilgokai pasėdėjo kavinėje, nemažai išgėrė alaus, užkandžiavo, plepėjo, juokavo.
Nepratęs gerti, Mikas besėdėdamas kavinėje apsinešė. Paskui vaikinai lydėjo brolį į traukinį, o kadangi buvo nemažai laiko iki traukinio išvykimo, vyrai užsuko dar į stoties restoraną. Jeigu kavinėje visi gėrė tik alų, tai čia brolis užsakė degtinės. Išgėrę du kartus po stiklą, vaikinai išėjo į peroną. Kiek pastovėjęs, Mikas atsiskyrė nuo draugų ir nuėjo ieškoti tualeto. Išėjusiam iš ten Mikui taip susvaigo galva, pakirto pakinklius, kad jis vos pajėgė pastovėti ant kojų. Atrodė, kad dar žingsnis ir jis suklups ant žemės. Vietoj to, kad eitų į peroną pas draugus, Mikas pasuko į laukimo salę, tikėdamasis rasti vietos prisėsti. Prie pat durų radęs laisvą suolą, jis ir susmuko ant jo.
 Pažadino Miką kažkokie garsai, šurmulys, triukšmas, varstomų durų bildesys, per galvą ir per kojas einantis šaltis. Kai jis atmerkė akis, pamatė pilną salę žmonių. Vieni vaikščiojo šen bei ten  lūkuriuodami, kiti stovėjo, pasistatę prie kojų lagaminus, būrys spietėsi prie bilietų kasų, bet netrukus visi pasuko link durų ir išgriuvo į peroną.
Trumpam salė liko tuščia, bet, atėjus kitam keleiviniam  traukiniui, žmonių banga vėl užplūdo salę. Ėjo ir ėjo žmonės. Durys beveik neužsidarė ir šaltis negailestingai veržėsi į salės vidų. Ant suolo prie durų Mikas visai sustingo. Valandžiukę pasnūduriavęs, krečiamas šalčio, Mikas beveik išsiblaivė ir pradėjo po truputį kai ką prisiminti. „Buvom kavinėje. Paskui gėrėm degtinę restorane. Galop tas suolas...“ Jis pasisukiojo, apsižvalgė. Nei ant suolo, nei po suolu niekur nebuvo matyt portfelio su užrašais, sąsiuviniais ir rašymo priemonėmis. Mikas niekaip negalėjo prisiminti, kur ir kada su juo išsiskyrė. Neliko nė laikrodžio ant rankos. „Turėtų būti dar keli litai kišenėje“, – apsičiupinėjo Mikas, bet nėra nė tų. Net gražios, šiltos, kailiu puoštos amerikoniškos ausinės kepurės nėra ant galvos. Dabar tik suprato, kodėl taip šąla ausys.
Po truputį blaivėdamas, Mikas ėmė suprasti savo beviltišką padėtį. Suprato, kad jis geležinkelio stotyje, tik nesuprato, kaip iš čia pasiekti laikinus savo namus priemiestyje. Aplink nepažįstami žmonės, beveik nepažįstamas miestas. Kalendamas dantimis jis sulaukė aušros ir išėjo laukan.
Mikas ilgai klaidžiojo po stoties rajoną, ieškodamas Birutės gatvės, kurioje buvo įsikūrusi jų mokykla. Klausė praeivių, policininko. Visiems jis atrodė įtartinas, toks viduryje žiemos be kepurės, sušiauštais plaukais, gatvėje slankiojantis tipelis, ir žmonės jo šalinosi. Policininkas, pareikalavęs paso, kurio Mikas, aišku, neturėjo, jo pasigailėjo. Supratęs, kad tai veikiausiai bus dar viena kišenvagių apšvarinta auka, nenusivarė jo į skyrių, o, smulkiau paaiškinęs, kaip susirasti gatvę, paleido.
Ilgai dar teko paklaidžioti Mikui, kol surado gatvę, mokyklą, o iš čia jau kelias jam buvo žinomas. Nebe pirma diena, kai juo vaikšto.
Mikas parėjo gerokai po pietų ir nedrąsiai paskambino į duris. Duris atidarė ponia ir nesunku įsivaizduot, ką pagalvojo moteriškė, jį tokį pamačius. Vaikinas stovėjo susigūžęs nuo šalčio, suglamžytomis kelnėmis, be kepurės, suveltais plaukais, raudonu nuo šalčio ir nemigos veidu ir pamėlusia nosimi.
 Mikas įėjo į prieškambarį ir susidūrė su čia stovinčiu dėde viršininku. Niekas neatsakė į Miko pasveikinimą. Prieš jį stovėjo tylėdamas išdidus ponas ir priekaištaujančiu žvilgsniu Miką verianti ponia.
Niekas vaikinui nepasiūlė valgyti, niekas nieko jo neklausė, nesiteiravo nei kur jis buvo, nei kas atsitiko. Nereikalavo jokių pasiaiškinimų, parodydami, kad ir taip viskas aišku. O jeigu ir paklaustų. Ką Mikas galėtų atsakyti? Ar kad pasigėrė, užmigo ir nakvojo geležinkelio stotyje?
Vaikinas tyliai, jausdamasis kaltas, prasmuko pro pasipiktinusius globėjus į savo kambarėlį ir atsisėdo ant kėdės prie stalelio. Paskui pasirėmė alkūnėmis ant stalo, susiėmė delnais smilkinius ir pravirko.
Jau visai temo, kai kambario duris pravėrė ponia.
– Ateikit į saloną. Ponas nori su jumis pasišnekėti, – pakvietė ji.
Kai Mikas atėjo į kambarį, ponas pakilo nuo kėdės.
– Šią naktį dar leidžiu pernakvoti, o rytoj iš ryto prašau apleisti tuos namus. Štai pinigai kelionei, – ištiesė Mikui banknotą, – traukinys išeina dvyliktą valandą dešimt minučių. Kas beatsitiktų, prašau daugiau čia nesirodyti.
Ryte ponia padėjo jam pusrytį virtuvėje, ponas padovanojo seną skrybėlę galvai pridengti ir jau pavakariais Mikas pasiekė savo namus.