Ta moteris,
Kuri šiąnakt atėjo,
Tebuvo tiktai šmėkla iš sugriauto miesto.
Ir nesvarbu,
Kad ji vadinos Klėja,
Ir nesvarbu,
Kad ji mintis man savo dėstė.
 
O aš savas turiu,
Nes pergamentai plyšta,
Ir tiesos plyšta –
Akmenys jas slegia,
Ir amžinai užgožia rūkas tirštas...
Tai kas, jog žvaigždės tokios pat,
Langan – plaštakės...
Juk taip kas naktį...
 
Paryčiui numiršta.
..........................
 
Išlieka tik kažkas,
Ką parašyt suspėjau.
Bet irgi neilgam –
Kitiems vaidenas Klėja...