Jau visi žino, kad Mikas lanko mokytoją. Per visą žiemą, jeigu ne kasdien, tai šeštadieniais ir sekmadieniais būtinai užsuka pas panelę mokytoją. Kada tiktai Mikas bepasirodytų, jis visada maloniai sutinkamas.
Lankęs panelę Zitą visą žiemą, antrą Velykų dieną Mikas pakvietė ją į savo namus. Supažindino su motina ir sese. Šventinius pietus visi valgė be svetimų žmonių, jaukioje šeimyninėje aplinkoje. Motina kaip mokėdama meiliau panelę priėmė, pasistengė, kad stalas būtų gražesnis, o maistas skanesnis. Ji kvietė mokytoją valgyti, pati patarnavo, ragino išgerti juodųjų serbentų vyno.
Su gerbiama viešnia visi kartu smagiai praleido visą pusdienį, o vakare Mikas ir Zita abu nuėjo į vakarėlį pasižiūrėt vaidinimo ir pasišokti.
Eidami šnekučiavosi ir Mikas Zitos paklausė:
– Na, kaip tau patiko pas mus? Kaip mama, kaip sesutė? Ji mane šokti išmokino...
– Nejaugi? – stebėjosi Zita. – Matai, kokia šaunuolė. Tu turėtum ją visko mokyti. Daug vyresnis esi, o ji štai moko tave. O ką? Ar tu šokti nemokėjai?
– Kai panorau išmokti, per visą vasarą vargau, o prieš adventą jau pakviečiau mergaitę, – prisipažino Mikas.
– Nepanašu, kad būtum pradžiamokslis, – pagyrė Zita ir pakeitė kalbą: – O kodėl niekada nesakei, kad esi kalvis?
– Tai kad aš ir nesu kalvis, – nustebo Mikas, – o kodėl tu paklausei?
– Mačiau kieme kalvę. Pagalvojau, kad ji tavo.
– Kalvė, aišku, mūsų, bet ji išnuomota žmogui. Tėvas tai buvo kalvis, o aš apie tą amatą nenusimanau.
– O kur tėvas? Miręs?
– Ne. Išvažiavo į Ameriką, kai aš dar mažas buvau. Iki šiol negrįžo, matyt, jau ir nebegrįš.
– Štai kaip? Paliko? Ar  žinot apie jį ką nors?
– O kaipgi, žinom. Mums rašo, siunčia siuntinius, pinigus mamai. Nieko negali sakyt, gyvent padeda, – Mikas lyg teisino tėvą prieš Zitą.
– Na, o tu pats ką dirbi? Ir išvis, iš ko pragyvenat? – netikėtai tiesiai paklausė Zita.
Nors nelabai patogu buvo Mikui, bet teko prisipažinti, kad jis, kaip ir daugelis miestelio vaikinų ir mergaičių, yra visiškas bedarbis.
– Aš, pavyzdžiui, savo reikmėms pinigų užsidirbu vasarą dvariuke, o šiaip tai laikom karvutę, mama užaugina paršą. Pienas, mėsa, kiaušiniai savi, pirkt nereikia. Tėvo nuolatinė parama... Visko užtenka, – paaiškino jis Zitai.
Po teisybei, Mikas apie tai niekada nepagalvojo ir Zitos klausimas privertė jį susimąstyti. Šiuo metu jam visai gerai. Jis pavalgęs, apsirengęs, turi pastogę, draugauja su tokia gražia panele, netgi mokytoja... Bet kiek ilgai tai gali tęstis?
– Ir taip manai gyventi visą gyvenimą? – dar vienas rimtas Zitos klausimas visai sudrumstė Miko ramybę. – Ar  niekada nesusimąstei apie ateitį? Ką sako mama?
– Mama nori, kad aš mokinčiaus kalvystės, bet man tas amatas ne prie širdies.
– Kad ne to, tai kito amato ar išsilavinimo reikia siekti, kol dar ne vėlu. Ateis laikas, sugalvosi kurti šeimą. Kaip manai ją aprūpinti nieko nemokėdamas? Ne visą gyvenimą rems tėvas, gali netekti ir motinos, gali taip atsitikti, kad ir sesute teks pasirūpinti. Kas tada?
„Taip, taip. Zita tikrą teisybę sako. Man jau dvidešimt su viršum... Kiti mano amžiaus miestelio vaikinai šio to griebiasi. Alius su Stasiu išėjo prie geležinkelio, mergaitės mokosi siūti, Povilas išvažiavo Kaunan į amatų mokyklą, o aš iki šiol galvojau, kad man nieko nereikia. Ko nors ieško tik tie, kuriems nėra iš ko gyventi namuose... O kam man? Namuose nieko netrūksta, aš viskuo aprūpintas. Valgau ką noriu, miegu kiek noriu, esu pasirėdęs gražiau už kitus. Man tiesiog nėra reikalo sukti galvos, kas kada bus“, – bet dabar, pasikalbėjęs su Zita, ėmė galvoti apie viską rimčiau. „Gal ir man praverstų amatų mokykla? Bet kad joks amatas manęs nevilioja. Nei siuvėju, nei batsiuviu būti nenorėčiau. Nebent staliumi. Bet kiek stalių reikia tokiame miestelyje? Iš to nepragyvensi... Gal  tikrai imtis kalvystės, kaip mama sako? Kalvė gatavai kieme stovi. Pakalbėjus, žmogus tikriausiai sutiktų mane pamokyti. Bet... Juk aš būsiu toks paišinas, kad net negalėsiu lankyti Zitos. Argi aš nematau, koks veidas ir rankos žmogaus, dirbančio kalvėje? Oda iki pat kaulų suodžių prisigėrusi. Niekaip neina numazgot. Kaip aš atrodysiu su amerikoniška eilute ir su tokiu veidu bei rankomis? Kad taip kur pasimokius apie žemės ūkį. Labai man patiktų. Bet kam? Žemės tai mes neturime, aš niekada nebūsiu ūkininku, o padirbėt padieniu į dvariuką, tai užteks ir tų žinių, kokias turiu. O gal imtis bitininkystės? Tas keletas hektarų, kur aplink mūsų sodybą, kaip tik tiktų aviliams pastatyti. Darbas įdomus, gamtoje... Bet ar iš to bus galima pragyventi? Niekur neteko girdėt, kad kas nors vien bitininkyste verstųsi. Kaime pas ūkininkus tik tarp kitko po keletą avilių soduose stovi. Et, kaip bus, taip bus, mokysiuosi kalvystės. Čia pat vietoje, bus patogu. Draugausiu su Zita, kol išmoksiu, tada ją vesiu ir parsivesiu į savo namus. Tegul bus taip, kaip mama sako. Amatas kad ir juodas, bet garbingas. Nė vienas ūkininkas neapsieina be kalvio. Štai žmogus, savo kalvės neturėdamas, dirba ir uždirba neblogai. Darbų jam netrūksta, skundžiasi, kad nebespėja. Išmoksiu, dirbsim abudu, o uždarbį dalinsimės pusiau. Nė kiek neabejoju, kad išmoksiu. Jeigu jau šokt išmokau... O tai, kad žmogelis toks paišinas, tai turbūt daugiau apsileidimo reikalas. Reikia tik netingėti. Vasarą čia pat upelis, gali kasdien po darbo išsimaudyti, o žiemą mama pašildys vandens. Su žaliu muilu kasdien mazgojantis, nejuoduos taip labai veidas ir rankos“.