Girdžiu, kaip ore jų sąnariai trakši,
Lyg dangaus akmuo kibirkštį skelia.
Ir tarp dviejų šieno kaugių asilas žagsi,
O rašytojas vietoj taško braukia brūkšnelį.
 
Tai iš dangaus nusileidžia ateiviai geri,
Įveikę beprotiškai ilgą kosminį kelią.
Žaliausiais jų klausia: ar rūkai? ar geri?
Ir bruka man į ranką grabnyčios žvakelę.