Kai išmoko šokti, Mikas labai išpopuliarėjo. Mergaitės atvirai jam reiškė simpatijas, mielai su juo šoko, viena paskui kitą kvietė jį ratelio vidurį, bet Verutė vis dar pūtėsi. Mikui apmaudu, bet jis nenustoja vilties. Jai matant, jis atvirai demonstravo savo pasisekimą tarp mergaičių, džiaugdamasis, kad išmoko šokti.
Po teisybei, Mikui daugiau nieko ir netrūko. Vaikinas gražus pažiūrėti, dailiai nuaugęs, laibas, aukštas, linksmo būdo, turi gražų balsą, ne tinginys prie darbo. Ne iš turtuolių, bet vienas iš pasiturinčių miestelio vaikinų. Gyvena jis miestelio pakraštyje dideliame, gražiame dviejų galų name, prie kurio dar du hektarai žemės. Kaip ir visose sodybose, stovėjo daržinė, tvartas ir, skirtingai negu pas kitus, prie gatvės stovėjo kalvė. Miko tėvas buvo kalvis, bet jau daug metų, kai jis išvykęs į Ameriką. Grįžti tėvas neketina, bet šeimos nepamiršta. Dažnai prisiunčia pinigų, drabužių ir šiaip visokių dovanų.
Taigi, gyvanašlė su dviem vaikais visai neblogai gyvena. Išsilaiko karvę, užsiaugina lašininį, nuomoja kalvę. Jai su vaikais nieko netrūksta. Kad ir be tėvo, Mikas užaugo tvarkingas, neištvirko dar ir dabar klauso motinos, nelaidokauja. Kai jis dar buvo vaikas, užteko to, kas buvo, o dabar, kai jau išėjo į vyrus, tai savo reikmėms litą, kitą užsidirbti per vasarą eina  į netoliese esantį dvariuką už padienį darbininką prie lauko darbų.
Motina vis ragina sūnų mokintis kalvystės, bet šis amatas nelabai traukė Miko. Pažiūrėt, kai kalvėje darbuojasi žmogus, jam įdomu, bet dirbti tokį darbą jis nenorėtų. Mikui arčiau prie širdies žemės ūkio darbai. Visada gryname ore, apsuptas gamtos... Tai kas, kad nelengva, kad ir labai pavargsti per dieną, bet užtai kokios mielos poilsio valandos. Kaip ten bebūtų, bet kol kas Mikui gerai ir taip.
Matydamas, kad mergaitėms jis patinka, ir pats apie save pakeitė nuomonę, kitaip save vertina, kitaip apie save galvoja: „Jei patinku visoms mergaitėms, patiksiu ir Verutei. Niekur ji nedings. Bus mano“.
Neilgai pūtėsi ir Veronika. Po truputį, po truputį ji ėmė palankiau žiūrėti į Miką. Jam jau buvo progų su ja pašokti, parlydėti į namus. Verutė jo nebesibaido, bet Mikas ne toks kvailas, juk mato, kad į ūkininkaičius ji labiau kreipia dėmesį ir meiliau į juos žvilgčioja. Užgrojus muzikai, vaikinas mato, kad kartais Verutė aiškiai vengia jo kvietimo. Lyg atsitiktinai ji pasitraukia giliau į mergaičių būrį, o kai Mikas vis tiek ją ten suranda, tada ji be šypsenos paduoda jam ranką. Mikas vėl nusimena, bet keista, kad anksčiau taip jos siekęs, pradeda atvėsti: „Ar verta taip žemintis, kai ji taip įsivaizdina? Matyt, aš ją jau seniai praradau, ir, atvirkščiai, tik dabar save suradau“.
Dar kiek nesėkmingai pasekiojęs paskui Verutę, Mikas pagaliau numojo ranka, o netrukus miestelyje pasirodė jaunutė pradžios mokyklos mokytoja. Miestelėnai matė ją ir anksčiau, ji pasirodė vasarą tik trumpam. Buvo, matyt, atvažiavusi susipažint su vieta, o prasidėjus mokslo metams, ji apsigyveno visam laikui. Jaunimui ji buvusi, nebuvusi. Nei ji draugė mergaitėms, nei pana berniokams, bet, kaip paaiškėjo vėliau, ji miestelio jaunimo nė kiek nesišalino.
Jauna mokytoja graži panelė. Ji inteligentiška, visada gražiai pasirėdžiusi. Jos bateliai ant aukštų kulniukų, ant rankos riešo mažytis laikrodukas, ant kaklo gražių, smulkių, apvaliai nugludintų akmenukų vėrinukas, gili iškirptė – taip ji atrodė vasarą. O dabar žiemą, apsirengusi šiltu su karakuline apykakle paltu, užsidėjusi madingą, taip pat karakuliu puoštą, kepuraitę, apsiavusi auliniais batais, susikišusi rankas į muftą, atrodė neįprastai, bet gražiai.
Visiems patiko tokia maloni ir mandagi panelė. Miestelyje ji dar nieko nepažįsta, bet kiekvienam gatvėje sutiktam žmogui, ar tai būtų vyras, ar moteriškė, net vaikui linkteli galva, pasisveikina ir maloniai nusišypso. O kai panelė mokytoja per Kalėdas pasirodė vakarėlyje, tai visi sujudo: „Kažin, ar atėjo tik vaidinimo pasižiūrėti, ar pasiliks ir šokiams?“
Kai po vaidinimo suolai buvo nustumti į pakraščius ir salė buvo paruošta šokiams, visų nuostabai panelė mokytoja neišėjo, o, atėjusi prie mergaičių, atsisėdo ir liko laukti šokių pradžios. Užgrojo polką, bet mokytojos niekas nedrįso kviesti, o kai užgrojo valsą, Mikas pasitempė. Valsas jam visai gerai išeina, net suktą žingsnį jis jau moka. „Gal pabandyt?“
Panelė mokytoja, apsirengusi juodo aksomo suknele su ilgomis, permatomomis, plono šilko rankovėmis, pasidabinusi gintaro karoliais, atrodė puikiai, bet Mikas irgi ne prasčiau už ją buvo pasipuošęs. Kalėdų švenčių proga šeima gavo iš tėvo siuntinį. Naujas, tamsiai mėlynas kostiumas, šviesiai pilki šilkiniai marškiniai, rausvas kaklaraištis ir lakiniai pusbačiai – Mikui labai tiko. Jam dėl apsirengimo nebuvo gėda, o dėl apsiėjimo – tai darys kaip moka.
– Ech, kaip bus, taip bus, – dar pasidrąsino ir, perbraukęs šukelėmis aukštyn kartą, kitą savo gražius plaukus, priėjęs linktelėjo. Kai panelė mokytoja pakilo, Mikas, spurdančia nuo jaudulio širdimi ištiesė jai savo ranką.
Jie išėjo šokti pirmieji ir visi į juo sužiuro. Net Verutė pavydžiai juos nužvelgė ir pastebėjo, kokia nuostabi jųdviejų pora. „Ot tau ir Mikas... Kas galėjo pagalvot?“ – prikando ji lūpą. Verutė ir dabar dar tebelaikė jį už prastuolį, bet, pamačiusi, kaip jis atrodo šiandien, nusprendė šį vakarą skirti jam daugiau dėmesio. Pamačiusi, kai po šokio Mikas palydėjo mokytoją iki suolo ir pats prisėdo greta, ne juokais išsigando.
– Ko gero, šį vakarą gal net neprieis prie manęs? – pagalvojo, – o gaila...
Taip ir buvo. Mikas visą vakarą praleido su mokytoja, o šokiam pasibaigus, parlydėjo į namus. Prie mokyklos kiemo vartelių jie sustojo ir, prieš atsisveikindami, dar trumpai sušneko.
– Argi ne įdomu? – paklausė mokytoja. – Susitiko du nepažįstami žmonės ir taip smagiai praleido vakarą. Jeigu nieko prieš, norėčiau nors vardą sužinoti, kad galėčiau įrašyt į savo dienoraštį.
– Mano vardas Mykolas, – atsakė vaikinas, – ir man taip pat norėtųsi žinoti jūsų vardą.
– O mano Zita, – atsakė ji ir skambiai nusijuokė, – ar jums ne juokinga? Šokom, bendravom per visą naktį ir tik dabar susipažinom... Turėtų būti atvirkščiai.
– Visaip pasitaiko. Svarbu, kad ta pažintis nenutrūktų. Norėčiau, kad ji niekada nesibaigtų.
– Tai priklausys nuo jūsų, – toliau juokėsi mokytoja Zita.
– O kodėl nuo manęs? – stebėjosi Mikas, – man atrodo, kad nuo mūsų abiejų.
– Jeigu nepatingėsit mane aplankyt.
– Ar iš tikrųjų galėčiau? – atvirai nudžiugo Mikas.
– Labai lauksiu, – jau visai rimtai pasakė Zita, – jūs net neįsivaizduojate, kaip prailgsta vienai tie ilgi, juodi žiemos vakarai. Nuobodu iki ašarų. Bet gal tai neįmanoma? Gal kur labai toli gyvenat?
– Visai čia pat, vos už kelių žingsnių. Galiu nors kasdien... Man tai būtų vienas malonumas.
– Na ir puiku, – džiaugėsi Zita, – tik nepamirškit.
– Tai jau ne, niekada. Negaliu gi leisti jums verkti. Dviese vis ką nors sugalvosim, kad būtų smagu.
– Tai žiūrėkit, kad nebūtų taip „pažadėjo – patiešijo, sumelavo – negriešijo“, – juokėsi Zita.
– Aš laikausi duoto žodžio. Pamatysit. Dar niekam nesu sumelavęs, – užtikrino merginą Mikas. – Liežuvis neapsiverstų meluoti tokiai gražiai panelei.
– Ačiū, – nusišypsojo Zita, – ateitis parodys, o dabar labanakt. Gal dar teks numigti kokią valandą iki ryto. Tik nežinau, ar pavyks. Tiek įspūdžių...
– Man irgi ne miegas galvoje. Kad ir atsigulsiu, vis tiek neužmigsiu. Apie jus galvosiu, – išdrįso prisipažinti Mikas.
– O aš apie jus, – neliko skolinga Zita, – labanakt, – dar pakartojo ji ir užsidarė vartelius.