Lombarde užstačiau metus,
Tegul velniop jie ten prapuola.
Dabar ramiai aukštyn ropščiuos
                  Gyvent giesmėj
                             stačiausiai uolai.
 
Daug būta visko, kas dar bus,
Likimo knygoj surašyta,
Išmetusi senus kvitus,
                    Bundu pasveikint
                               vaiskų rytą.
 
Netemdys proto nei širdies
Prabėgusių šešėlių aidas,
Užbūrus vergę padėties,
                    Gyvenimo vadžias
                                 atleidžiu.
 
Našta lengvėja ant pečių,
Arimai kasdieniniai riekias
Žemelėj, ir tyloj girdžiu,
                      Kaip tirpsta
                                 daugiametis sniegas.
 
Mąstau po obelim kuplia,
Kad panašiai abì šakotos.
Gerumas būt dabar ir čia,
                       Bet skaudžiai jau
                                   nebegalvoti.