VIII 
Nebūna laiko dalioje 
ir nesvarbu – žmogaus ar medžio, 
kad užmirštim užklotum būsimą save. 

Štai rašalas tau ir dažai – 
rašyk, nupiešk ant drobės, popieriaus ar sienos 
tą paskutinį atvaizdą, kurį 
gal svajone, iliuzija 
ar kaip kitaip regi,  
paliki adresą išeinančio į naują būtį, 
tik nemeluok, kad nežadi nebūti:
net jeigu dulkė – vis dėlto esi,
net jeigu raidėje ar piešiny, 
net jei užgęstančiam atodūsy —
o! dieve... 

Nedingsta visuma į nieką – 
materija šventa kaip gilė,
į ąžuolą išnokusi. 

Prisiglaudžiu mintim 
prie metų jo aukštų, kurių nėra, 
tačiau tikiu, kad bus,
ir, susitvėręs jonvabaliu naktyje, 
mažą ugnelę kūrenu. 

Esu... 

Kaip gera atsidust materijos būtim, 
kad ir dabar, 
kad ir už jonvabalį mažą, 
kuris toli toli toli, 
už tūkstantmečio nuo manęs, 
kur aš autoportretą gyvasties piešiu. 
O jonvabalio adresas, beje, tas pats —
Esu.