Netiãks visa buvuse dailuma, igãvs saulԑs i vėju nugáirito spalvo, tuoj už keliuka põsuke, ligi kažin' ko apgailԑdam, rimõje vienioš i lab'ė jau suvargs gritiãla. Aitom nu Dičkal'n'e, net' nepamislitom – gritiãla kaip gritiãla, kaip i viòsu. U jei  patrõpijė ateit' pru linmarko, ãk's' pirmučiaus' i užkliūn už par pãt' vidor' idubuse stoga, gal' dą aną šėm'tmeče pirmõ pusė dioñgta bal̃tԑ švietusiom luntiãlԑm. Jegu tą dubure vidury nebūt buv'ė aprūkuse kamina, iš tola pamanytom, ka unt kokios mẽdžiu krūvos riogsa pakabyts Tamule Širme bal̃ns.

          I tuoj dingtelԑt: a  jau i vėl' paláide ãrkėl' i kulinėl's' ganyts, u pats i miška pagrumė̃lԑ, pažadėjės' parodėt' pačio geriausio vieto, kor nokst unt visa svieta sal'džiausios avietės, acivilioje kokio mergiálko.

          Abu, išgalvodava kok' Perkūna  ãkmen'. Buktԑs, tõ  ãkmen' , vydams i piãklԑ ne i to vieto pakliuvos's', nešes'  viriaus's' šetons. I ka pradėje lyt' baisiaus's' liets,ka ėme ugninėm' žiežirbom žaibuot' iš pat' aukščiause dongos. Šetons isigonda. U kaip isigonda, pradėje smark'ė lԑkt'. Teip belԑkdams to ãkmen' i pamete.

          – U kas to  ãkmen' pamatios, – lėp'šnė suokdava ber̃nԑ mergialkom, prikal'binėdam' ait tą ãkmene žiurėt'. –  U dą geriau, – sakydava, – kas  sava roñkom pasieks ãkmene viršūn'ė, tas viso amž' bos jauns, gražs, i tą nikd jokios nesveikãtos neužstos, i visos bėdos pru šal' praĩs.

          U mergialkos, ras',tiok i nurėje būt'  skai'sčióm burniãlԑm , lin'žiedėm' akiãlԑm, bal'čiausiom runkiãlԑm.

          Bet' lig avičiãvima dą dobrԑ  čėsa, avietės tiok tiok žiedo pradėje kraut'. A Tamuliu Stepunėl's' vėje laukuos' negauda. Bu jau koke strainuma nu pat' mažat'vės' buva. I tiok pamanyk: iščiustiots, išmyluots, terp devyniu seseliu augės', joke var'gele nematės'.

          Kor unksčiou dieva ak's' žiurėje, ka Tamulėm' graičiou ūkės' parimėje nepasturõje. Gal' i Tamulienė nebūt reĩk'ė šitiek kon'čiu apturėt'. Šitiek soñkiu gėmdimu. Gal' Petrute pu  ãpušėm' unt gun'keliu  balt skarial pariošt, čerkasėn' jubkial paridyt i daba sidėtu. Meiliong žvil'gsėn'  nuglostiot kikvieno kiema akmenėl': kiek jū su mergaičkom sava roñkom iš daržu parneše, dilioje daržèl' api lisvials, api kikvieno medel'. I va, pri gonku kaip gražė išraĩte, rūtom kikvieno pašalԑl' apsudina.

          Vis par pãče didel' noro sūnos sulaukt', ka pamil'ėj neišnykt, sakydava.  U kas jam. Žẽmės  buva giãros. Ka i devynios galybės darbu buva,  pats mukėje gerԑ kumanduot'.