Aš pažinau kelis karalius –
su jais gėriau alų midų vyną.
Liūdniau buvo su princesėmis –
manęs, dievaži, neatsimena.
 
Viena iš jų – pasiutusiai graži
auksinėmis garbanėlėmis mis.
Tada buvom laimingi ir maži
po didelėmis nykštukų kepurėlėmis.
 
Šiandien po daugelio metų ją vėl mačiau.
Šiandien staiga atsigavo šalta širdis.
Lygiai vidurdienį ji ėmė plakti,
iš palto norėjo išlėkti.
 
Ir gerai, kad reikėjo ją slėpti,
pamiršti, ko nebuvo vasaros naktį,
šiandien žinau – turiu gyvą širdį –  
ją galiu net aluje ištirpinti.
 
Baltose putose turškiasi karaliai
ir karalienės prie šono užmiega,
o aš tyliai eisiu pas nykštukus –
ir labai geltonai nudažysiu sniegą...