Aina, bėga metai, mėnesiai, dienąs,
prąlakia šimtmečiai kaip akimirka.
žmogus keliauja par pasaulį vis vienas,
sutikdamas rytmečią saulų, 
bėgdamas kaip upę, 
krisdamas kaip snaigę,
kai sninga
Pavasarį sužaliuoja kartu su beržais 
ir žalįnais,
Par vasarų žydi margaspalvęm 
gęlėm ir drugeliais,
rudenį skraidą su ląpais 
pageltusiais klęvą,
ą žiemų ažmiega sniegą pusnį.
Aina, bėga minutęs, sekundęs,
akimirkąs,
keičias mętai, keičias metų laikai.
Vaikystę, jaunystę, 
branda ir senatvę-
kaip žiedų gęlęs trapų laikai.
Ale išlikai maną širdį,
senoj nuotraukai, 
skarelaj margoj,
maną minty, maną vilty.
Ir saulai, ir nuostabioj pavasarią dienoj.