VII  
Ką ąžuolėliui padainuoti? 
Kaip ginti jį, 
bent iki tol, kol mažas dar, 
jei neretai savęs apginti negali? 
Ir būna: delnas spjaudosi akmenimis 
nelyg įsiutintas Vezuvijaus vulkanas. 
Dievai sunyksta. 
Kraujas potvyniu patvinsta. 

O! ąžuolėli, ne Pompėja tu. 
o ir Vezuvijų pažįstam be Italijos padangių; 
iš pelenų pažįstame, 
išmėtytų kapų, 
iš visąlaik aukštai viršum galvų 
bedunksančio it kalnas karo. 

Ir nežinau, kodėl žinau, 
kad ir mirties man neužteks 
tarnaujant ąžuolo šventovei – 
įželk į delną kuo giliau 
ir negailėk jaunos krūtinės vėjui. 
Sūru gerklėj, kai išgirstu 
sodinuku vadinant ąžuolėlį 

Ar ne geriau, jei patylėtų? 

Regiu ir sodinuką, vertą pagarbos, 
bet vis dėlto apeik jį, ąžuolėli, 
ir ąžuolu tuoj pat, čia pat 
įželk ir drūtas būki. 

Eilėraštis priklupo prie manęs, 
aš – prie Eilėraščio 
Dviejų – jau nemažai, 
kad padainuotume gražiai, 
bet žodžių neužtenka; 
kaip jūroje kad troškulys kankina. 

Jei girdit kas – 
vandens, gėlo vandens 
paduokit ąžuolui, eilėraščiui ir man.