Tylu tylu, nei silpno vėjo dvelksmo,
Nei pasiklydusios tankmėj giesmės.
Baltu rūku net žalios eglės velkas,
Ant žemės ilsisi dangaus gelmė.
 
Nulinkusia šaka praskydęs sniegas laša,
Be garso dingsta žemės glėbyje.
Dar ne pavasaris, ramiai upelis teka
Po plono ledo skylėta kepure.
 
Vangi tyla, rodos, sukausto širdį,
Mintys, ir tos, kažkur toli toli.
Pašauktumei balsu, tiktai negirdi,
Jei skambesio suteikt joms negali.
 
Tylėti teks ir man, kol jaunas kovo vėjas
Žalia banga nuplauks plačiais laukais,
Lakštingalas ir vyturius giedot pažadins,
Klevus nubers gležnučiais pumpurais.
 
Tada ir aš pražydusiam žilvity
Galbūt surasiu žodžių nuostabių
Supinti dar vienai eilėraščio eilutei,
Nuspalvintai tikėjimu šviesiu.