skystą žiemą kaip žydintį purslą
vėju skiesto vasario veide
nelytėdamas liesi nemirštam
nuo ne meilės ne liūdesio ne
sulėtėk manyje sapno tirščiais
skystu žalvariu degink akis
prasimerki ir lietūs pratrūksta
trūksta oro šalta kibirkštis
baltu įdagu ženklina naktį
kapsto čiulbantį sniegą rytys
ar gali iki galo netekti
taip netekti kad nieko
prigis
sidabrinės rodyklės prie laiko
prie tiksėjimo tiršto širdies
negalėk iki galo išeiti
taip išeiti kad nieko
vis tiek
kims dangus apšerkšnijusiais paukščiais
tįs švelnumo blyškus atspindys
per nebūsimą buvusį laiką
taip ilgai
taip ilgai
sniegas kris