Nubundame lėtai, beveik laiku,
Aušra ant medžių džiausto drėgnas kojas.
Šešėliais snaigių krentam nuo šakų
Ir pusnyse kvatojam mes, kvatojam...
Kol juoko aidą sugeria šilai,
Vijoklių ūsai vėjo gaidą gaudo.
Veiduos užtrunka ryto atšvaitai, —
O gilios pusnys neskandina, maudo.
Sūpuoja akys spindesį žvaigždžių,
Užgauna vėjas saulės juoką pirštais,
Aš tavo garbanom žaidžiu, žaidžiu...
Kryžiuojas snaigės ir ant lūpų tirpsta.
Aš sumišau, — tai sniego sūkurys,
Kai aklinai naktis duris uždaro.
Žinau, iš mūsų vienas kažkuris
Už sniego durų liks net neįtarus.