Tu nuraškei man melsvą žvaigždę
Iš sidabrinių mėnesio plaukų.
Kai gulė sutemos ant žemės veido,
Mane vedei tu pasakų taku.
 
Pakilome, kur debesys vargonais grojo.
Aš nežinojau, kad nukritę žvaigždės miršta,
Kai ilgesys žilvičiuos vėl raudojo
Ir vėjas rašė meilės laišką mums vasario pirštais.
 
Tu suradai visus kelius į mano širdį.
Juk man nereikia meilės vienadienės,
Kai paukščių čiulbesys širdy tavojoj girdis
Ir švyti tavo veidas lango rėmuos.
 
Ir nebebūsiu tavo meile alkana,
O ant vasario sniego tulpė raudona išdygo.
Kai akį merks pavasariui šalta diena,
Skaitys vasaris baltą meilės knygą.