Tos mėlynos akys lyg lino žiedai, 
O vėjas kuždėjo – ar tu matai?
Ar tu jauti, kad laimė arti, 
Ar tu žinai, kad ji šalia,
kad ji tokia nežemiškai tyra?

Ir vėjas nubėgo tolyn per laukus,
palikęs mus dviese lyg savo vaikus.
Tos mėlynos akys prigirdė mane,
jausmų neatšaldė atslinkus žiema.

Po vieną laiptelį mes žengėm nedrąsiai,
kai kojas basas vilgė rytmečio rasos.
Ir saulė pakilo virš miško staiga.

Mes ėjome dviese ir tiesėm rankas
į rytmečio saulę, į debesį pilką.
Mes ėjom.
Po kojom šiureno apdžiūvusios smilgos.

Ir rytmečio rūkas išnyko staiga, 
tik mėlynos akys viliojo mane.
Linų melsvas laukas lig pat horizonto.
Nuskinsiu, vainiką nupinsiu, apjuosiu juo sodą.

Po vieną žingsnelį mes ėjome, ėjom,
o mėlynos akys žibuoklėm žibėjo.
Ir tėviškės sodas pražydo linais –
tos mėlynos akys man švies amžinai.