IV 

Galbūt pavargsiu, gal, 
tačiau tik ne dabar. 
Kai šalimai  – 
ir Dievas, ir Mirtis, 
manau, kad niekas iš čia esančių negalim 
per šį atstumą  nuo savęs 
barikadas statyti... 

O man nelengva su tokiu, 
koks neseniai anksčiau. 
Maniau, po padais kojų 
pasiklosiu žingsnelius mažus 
ir su lazda pats po save klajosiu, 
galvodamas, kad praeitis palikus tik. 
Ir ne daugiau, kiek jos nuo lopšio. 

Ir girdit gi – dainuoja kraujas. 
Šaltiniai iš kažkur suplaukę, 
paduoda vandenį ąsočiais 
ir plauna kojas. 
Tik ko paklaust, 
už ką va šitokia malonė 
ir kam už ją  dėkoti? 

Bet dar smagiau, kuomet regiu: 
ne Dievas, o Mirtis 
šaltinį pilsto į ąsotį 
ir nuneša, kur gilė ąžuolo, 
atrodytų,  supančiota duobe 
ir užspausta žeme kapu. 

Man jau nenuostabu, kad taip  yra; 
daug prasmingiau, kodėl lig šiol nepagalvojau, 
kaip ji atrodanti, galingo ąžuolo gilės dalia? 
kur vakar aš? 
kur kažkada? 
Kodėl  tik šiandien 
ir žinau, ir suprantu 
koks didelis darbymetis   
(didesnis negu javapjūtė) 
užgriuvo gilę duobėje? 

Nusimeta gilė šarvus. 
Prasiskelia viena puse  – į  dešinę, 
kita puse  – į kairę. 
Ką pasakyti tau, Mirtie, 
jeigu kaip motina jai būtį dalini? 
Jei tuo pačiu metu 
gležniausiu daigeliu 
šaknim  – į žemės tamsą, 
stiebu – į dangaus šviesą augi? 

Kas tu, Mirtie, 
ir kaip tave suprasti? 
Tačiau šiandieną tau gražiausią himną giedu. 
Eime, pašoksime abu 
Prie šitokio prasmingo gilės kapo.